Todėl planuojant energetines salas būtų tikslinga įvertinti, ar jų veikimo scenarijai suderinti su kritinių šilumos tiekimo įrenginių poreikiais ir savivaldybių šilumos ūkio planais.
Didžiausias iššūkis – pereinamasis laikotarpis
Lietuvoje ir visoje Europoje vykstanti energetikos pertvarka keičia energijos gamybos ir vartojimo struktūrą. Plečiama atsinaujinančių energijos išteklių gamyba, elektrifikuojamas transportas, diegiami šilumos siurbliai ir kitos technologijos, leidžiančios mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Ilgainiui šie pokyčiai gali sustiprinti Lietuvos energetinį savarankiškumą ir sumažinti importuojamų energijos išteklių poreikį. Tačiau naujos technologijos ir infrastruktūra diegiamos palaipsniui, o esamos sistemos ir toliau turi patikimai tenkinti vartotojų poreikius.
Kiekviena technologija turi savų apribojimų. Saulės ir vėjo elektrinių gamyba priklauso nuo meteorologinių sąlygų, elektros energijos kaupimo įrenginių galimybes riboja jų techniniai parametrai ir talpa, o kurą naudojančių elektrinių veikimas priklauso nuo kuro tiekimo bei atsargų.
Todėl keičiantis energijos gamybos struktūrai svarbu neprarasti būtinų sistemos rezervavimo, balansavimo ir patikimo energijos tiekimo funkcijų.
Tai nereiškia, kad energetikos pertvarką reikėtų stabdyti ar nepagrįstai ilginti iškastinį kurą naudojančių įrenginių eksploatavimą. Svarbiausia, kad jų atliekamas būtinas funkcijas galėtų patikimai perimti nauji, techniškai patikrinti sprendimai.
Kiek laiko galėtume išsilaikyti?
Vertinant energetinį saugumą nepakanka žinoti elektrinių skaičių ar jų įrengtąją galią. Svarbu nustatyti, kiek laiko jos galėtų veikti sutrikus išoriniam kuro tiekimui, kiek energijos galėtų užtikrinti vietiniai ištekliai ir kokie rezerviniai sprendimai būtų prieinami ilgalaikės krizės atveju.
Panašius klausimus reikėtų kelti ir vertinant šilumos tiekimą. Ar centralizuoto šilumos tiekimo sistemos galėtų veikti ilgalaikio elektros sutrikimo metu? Ar būtų užtikrintas būtinų siurblių, kuro tiekimo įrenginių ir valdymo sistemų veikimas? Ar rezerviniai šilumos gamybos įrenginiai galėtų būti paleisti nepriklausomai nuo pagrindinės infrastruktūros?
Svarbus ir degalų tiekimas specialiosioms tarnyboms, transportui bei kitai kritinei infrastruktūrai.
Lietuvoje jau galioja reikalavimai tam tikroms energetikos įmonėms turėti rezervines kuro atsargas. Tačiau vien jų kiekis neleidžia spręsti apie realų sistemos atsparumą. Būtina įvertinti, ar ekstremaliomis sąlygomis būtų galima tas atsargas panaudoti.
Energetinė sala, galinti užtikrinti elektros tiekimą kelias valandas, yra reikšmingas privalumas, palyginti su visišku elektros tiekimo nutrūkimu. Tačiau ilgalaikės krizės atveju svarbu žinoti, ar elektros tiekimas galėtų būti išlaikomas kelias paras ar ilgiau ir kuriems vartotojams jis būtų užtikrinamas pirmiausia.
Energetinis saugumas – daugiau nei elektra
Septynių energetinių salų sukūrimas būtų reikšmingas žingsnis stiprinant Lietuvos elektros sistemos atsparumą. Tačiau šis projektas turėtų būti vertinamas kaip viena iš platesnės energetinio saugumo sistemos dalių.
Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyti ne tik elektros, bet ir kitų energetikos sektorių saugumo bei patikimumo tikslai. Šilumos ūkio įstatyme taip pat įtvirtintas patikimo šilumos tiekimo poreikis. Todėl svarbiausias klausimas – ar įgyvendinant konkrečius infrastruktūros projektus pakankamai įvertinama skirtingų energetikos sistemų tarpusavio priklausomybė.
Energetikos pertvarka turi būti vykdoma taip, kad naujos technologijos ne tik mažintų priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių, bet ir išlaikytų arba sustiprintų visos sistemos patikimumą.
Tikrasis energetinis saugumas turėtų būti vertinamas ne vien pagal elektrinių įrengtąją galią ar pagaminamos energijos kiekį, bet ir pagal valstybės gebėjimą užtikrinti gyvybiškai svarbių paslaugų tęstinumą sutrikus įprastoms energijos tiekimo grandinėms.