Nuo gegužės 1 d. visų Lietuvos gamintojų ir importuotojų, kurie į rinką teikia supakuotus gaminius, laukia milžiniški iššūkiai. Pakuotės privalės turėti nurodytos formos deklaracijas, pagrįstas dokumentais ir laboratoriniais tyrimais, antraip verslui grės ne tik didelės baudos, bet ir prekių išėmimas iš rinkos. Vienintelė institucija Lietuvoje nagrinėjanti šiuos klausimus ir galinti pagelbėti verslui – Kauno technologijos universiteto (KTU) Pakavimo inovacijų ir tyrimų centras (PITC).
KTU PITC centro vadovo doc. dr. Visvaldo Varžinsko teigimu, apie šia tvarką ir Europos Sąjungos (ES) reikalavimus buvo kalbama jau 6 metus, tačiau tik dabar pasirašytas aplinkos ir ūkio ministrų įsakymas pagaliau atsakė į klausimą, kaip Lietuva įgyvendins esminius Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl pakuočių ir pakuočių atliekų reikalavimus.
Šiemet įvedama sistema atsakingose ministerijose daug metų buvo atidėliojama, o tai atėmė galimybę verslui tinkamai pasiruošti. Dabar prieitas paskutinis įmanomas terminas, kurį peržengus Lietuvai grėstų ES sankcijos.
– Ką reiškia naujoji tvarka ir įstatymai verslui?, – paklausėme V. Varžinsko.
– Nors šie reikalavimai turėjo būti vienaip ar kitaip įgyvendinti dar iki 2011 m., tačiau tik dabar yra bandoma sukurti sistemą, kurios dėka gamintojai ir importuotojai galėtų užtikrinti, kad į rinką teikiamos pakuotės atitinka keturis esminius šių teisės aktų keliamus reikalavimus.
Pirmasis – pakuotės turi būti projektuojamos ir gaminamos taip, kad jų tūris ir masė būtų kuo mažesni. Reikalaujama, kad jas būtų galima pakartotinai naudoti, perdirbti ar kitaip panaudoti. Trečiasis reikalavimas sako, kad kuo didesnę pakuotės masės dalį būtų galima perdirbti į produktus, atitinkančius tiems produktams ES ir (ar) Lietuvoje taikomus standartus.
Paskutinis reikalavimas teigia, kad pakuotes, pakuočių atliekas ar jų tvarkymo liekanas deginant ar šalinant sąvartyne į išmetamus teršalus, pelenus ar filtratą patektų kiek galima mažiau pakuotėse ar jų sudedamosiose dalyse esančių kenksmingų ir kitų pavojingų medžiagų.
ES valstybės skirtingai įgyvendino šios direktyvos reikalavimus. Prancūzija ir Skandinavijos šalys vertino pakuočių kūrimo ir vadybos sistemas, Jungtinė Karalystė ir Čekija ėmėsi tikrinti atskiras pakuotes.
Patirtis parodė, kad atskirų pakuočių, o ne įmonių gamybos praktikos ar vadybos sistemų, vertinimas nebuvo teisingas sprendimas, kuris vietos gamintojams ir importuotojams sukėlė daug keblumų ir administracinės naštos. Kaip matome iš LR aplinkos ir ūkio ministrų įsakymo – Lietuva pasuko nepalankiausiu keliu Lietuvos gamintojams ir importuotojams. Lietuvoje deklaracijas teks ruošti visoms rinkoje esančioms pakuočių sistemoms.
[[{“fid”:”7976″,”view_mode”:”default”,”fields”:{“format”:”default”,”field_file_image_alt_text[und][0][value]”:”Visvaldas Varžinskas”,”field_file_image_title_text[und][0][value]”:”Visvaldas Varžinskas”},”type”:”media”,”attributes”:{“alt”:”Visvaldas Varžinskas”,”title”:”Visvaldas Varžinskas”,”style”:”height: 375px; width: 250px; border-width: 1px; border-style: solid; margin: 10px; float: right;”,”class”:”media-element file-default”}}]]– Ką tai reiškia? Ar kiekvienai pakuotei reikės deklaracijos ir kaip įmonėms jas parengti?
– Lietuvoje paskelbti teisiniai aktai ir deklaracijos forma Lietuvos gamintojams ir importuotojams sukėlė daugiau klausimų nei atsakymų.
Pateiktas deklaracijos formos dokumentas yra tik lakoniška lentelė, kurioje pateiktus teiginius dėl pakuočių medžiagų ar optimalaus dydžio bei užpildymo, pareikalavus kontroliuojančiai institucijai – Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai (VNMPI), teks pagrįsti laboratoriniais tyrimais ar kažkokiais kitais lygiaverčiais dokumentais.
Kokia informacija, kokio lygio duomenys ir kokia atitikties vertinimo patikros sistema bei dokumentų formos? Tai klausimai į kuriuos atsakyti negali nei patvirtintas įgyvendinimo tvarkos tekstas, nei VNMPI.
Prieš keletą savaičių vykusiame susitikime Ūkio ministerijoje su verslininkais ir mokslininkais buvo pabrėžta, kad siūlomos tvarkos įgyvendinimo procesas nėra iki galo aiškus nei įmonėms, nei juos kontroliuojančiai institucijai – VNMPI. Deja, atsakymų į kylančius klausimus nesulaukta.
– Tad kas laukia Lietuvos gamintojų ir importuotojų nuo šių metų gegužės 1 d.?
– Šiandienai aiškus ir akivaizdus tik vienas faktas – nuo gegužės 1-osios visi į Lietuvos rinką tiekiami gaminiai privalo turėti parengtą atitikties deklaraciją, nes taip reikalauja įstatymas.
Visi gamintojai ir importuotojai iki tos dienos privalo būti atlikę visų pakuočių tyrimus ir pasirengę pagrįsti VNMPI deklaracijoje pateikiamos informacijos teiginius laboratoriniais tyrimais ir (arba) ilgalaikiais pakuočių statistiniais logistikos ar paskirstymo duomenimis.Kitaip tariant, tie kurie neturės deklaracijos taps potencialiais pažeidėjais ir jo produkcija, nustačius pažeidimą, gali būti išimta iš rinkos.
Tuo tarpu nuo gegužės 1 d. kiekvienas vartotojas turi teisę kreiptis su skundu į VNMPI, jei jam kils įtarimas, kad prekyboje esantis produktas supakuotas į neoptimalią ar perteklinę pakuotę ir produkto gamintojas nesilaiko esminių įstatymo reikalavimų.
Deja, informacijos apie tai ką tikrins VNMPI, koks pakuočių optimizavimo procesų aprašas bus tinkamas inspektoriams, kokius tyrimo metodus reikia pasirinkti identifikuojant pakuočių optimizavimo kriterijų nėra aišku.
Taip pat visiškai neaišku ką daryti įmonėms, kurios savo sandėliuose turi prekes be deklaracijų, kiek laiko dar būtų galima realizuoti jau turimas ar pagal ilgalaikes sutartis numatytas gauti tuščias ar gaminiais pripildytas pakuotes bei jų sudėtines dalis, kurioms nėra galimybių surinkti reikalingus dokumentus. Reiktų suvokti, kad Lietuvos verslas neturi realių galimybių per tokį trumpą laiko tarpą pasirengti iš karto visa apimtimi vykdyti įpareigojimus. Pakuočių optimizavimo procesai ir jų laboratoriniai tyrimai – tai darbas kuriam reikia laiko.
– Kokios pagalbos gali tikėtis gamintojai ir importuotojai, siekiantys parengti atitikties deklaracijas ir nenorintys būti eliminuoti iš rinkos po naujos tvarkos įsigaliojimo?
– Akivaizdu, kad ES aplinkosauginių reikalavimų pakuotėms sistemos įgyvendinimas yra ne vienkartinė akcija, pasibaigsianti įsigaliojus įstatymams, o ilgalaikis tęstinis procesas.
Šią problematiką jau ne vienerius metus nagrinėjantis KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centras šiandien yra vienintelė institucija, gebanti padėti įmonėms suprasti, įgyvendinti ir deklaruoti rinkai teikiamų pakuočių atitiktį šalies įstatymams.
KTU PITC mokslininkai mobilizavo visą universitete vykdomų tyrimų potencialą – esame pasirengę padėti šalies gamintojams ir importuotojams išsikapstyti iš šios keblios situacijos, į kurią įstūmė skuboti ir ne iki galo išdiskutuoti teisės aktai.
Reikia konstatuoti, kad nauja tvarka nustato tik papildomus įpareigojimus dideliam kiekiui šalies ūkio subjektų, visai nenumatant valstybės paramos priemonių šiam daug finansinių ir darbo sąnaudų pareikalausiančiame procese.
Kitose ES valstybėse daug dėmesio buvo skirta reikiamos informacinės ir nepriklausomos laboratorinės bazės sukūrimui, pakankamos trukmės pereinamojo laikotarpio su būtinų priemonių planu įvedimui, darbuotojų mokymo organizavimui.
Verslininkai pasigenda detalesnės informacijos dėl įmonės atliekamo vertinimo sąryšio su valstybine pakuočių atitikties ekspertize, įmonių patikrinimų atlikimo būdų, tvarkos ir dažnumų, savanoriško sertifikavimo nepriklausomose ar akredituotose įstaigose principų, tinkamų dokumentų baigtinio sąrašo detalizavimo, aiškesnio ryšio tarp ūkio subjektus įvardinančių sąvokų, nėra aišku dėl nuobaudų taikymo bei daugelio kitų probleminių momentų.
Bet kokiu atveju šiandien mokslas ir verslas žengia koja kojon – jau dabar intensyviai konsultuojame Lietuvos pramonės įmones bei prekybos organizacijas dėl šių naujovių įgyvendinimo ir esame visada pasirengę ištiesti pagalbos ranką visiems šalies gamintojams ir importuotojams, siekiant eliminuoti iškilusius barjerus šalies ir tarptautinėje prekyboje.
– Tačiau tai ne vieninteliai KTU PITC tyrimai, padedantys šalies pramonei?
– Taikant tarpdiscipliniškumo principus ir pažangų būvio ciklo požiūrį, Lietuvos pramonės įmonėms galime pasiūlyti kompleksinius mokslinių tyrimų ir paslaugų paketus, apimančius visą pakuočių gyvavimo ciklą – nuo palankių aplinkai žaliavų (medžiagų) parinkimo, pakuotės dizaino, pakavimo procesų inžinerijos, iki saugių atliekomis virtusių pakuočių tvarkymo ar perdirbimo sprendimų.
KTU PTIC praplėtė vykdomų tyrimų sritis, apjungdamas įvairių sričių (chemijos, mechanikos inžinerijos, grafinio dizaino, aplinkos inžinerijos, ekonomikos ir vadybos) mokslininkus, dirbančius pakavimo ar pakuočių kūrimo srityje.
Šiandien siauro profilio tyrimai yra neperspektyvūs, nes užsakovams reikia pasiūlyti kompleksinį sprendimą, apimantį tiek inovatyvių medžiagų parinkimą nuo pakuotės dizaino iki jos poveikio aplinkai minimizavimo. Juk pagal galiojančius išplėstinės gamintojo atsakomybės principus jis atsako už aplinkos taršą savo produktais ir pakuotėmis.
– Gal turite konkrečių savo darbų pavyzdžių?
– Viena iš šiandien KTU PTIC vykdomų tyrimų krypčių – plastikinių pakuočių iš komunalinio atliekų srauto atskyrimo ir plastikinės pakuotės atliekų pavertimas į naftos ir dujų produktus taikant terminę dekompoziciją galimybių tyrimas.
Bendruose tyrimuose be mūsų centro mokslininkų dalyvauja KTU Cheminės technologijos fakulteto, Aplinkos inžinerijos instituto, Plastiko ir odos gaminių tyrimų centro ekspertai ir drauge siekia ištirti inovatyvių, ekonomiškai ir aplinkosauginiu požiūriu pažangesnių technologijų pritaikymo galimybes plastikinių pakuočių atliekų perdirbimui.
Nors principiniai plastikų terminės dekompozicijos procesai yra gana išsamiai išnagrinėti, tačiau dėl šios technologijos platesnio pritaikymo galimybių plastikams iš komunalinių atliekų srauto kyla klausimų. Visų pirma – susijusių su jos suderinamumu su esamomis atliekų tvarkymo technologijomis ir galimybėmis priimtinais kaštais iš komunalinių atliekų srauto išgauti procesui tinkamos kokybės žaliavą.
Šiuos tyrimus labai skatina ir griežtėjantys pakuočių ženklinimo reikalavimai, Lietuvoje įsigaliosianti užstato sistema plastikinei tarai bei kiti sprendimai, kurių dėka atsiras pakankamai švarių išrūšiuotų antrinių žaliavų srautai. Jie bus tinkami konvertavimui į pirmines plastikų gamybos žaliavas – naftos ir dujų produktus.
