Tai yra dizaino sritis, kai sprendimai, jų paieška vyksta ne uždaruose kabinetuose, bet įtraukiant suinteresuotas šalis galimai ir ankstyvoje fazėje, dar tik formuojant projekto užduotį. Dizaineris šiame kontekste – ne sprendimų kūrėjas, o sprendimų fasilitatorius – žmogus, kuris tarpininkauja tarp skirtingų nuomonių ir sukuria aplinkybes suinteresuotoms šalims pačioms rasti atsakymus. Dizaino priemonės skirtos skatinti visų dalyvaujančiųjų pokalbyje įsitraukimą ir demokratizuoti sprendimų procesą.
Tokio metodo esmė ir didžiausia nauda – dalinimasis atsakomybėmis už būsimus sprendimus. Kompleksinių problemų sprendimas reikalauja daug skirtingų, specifinių gebėjimų. Ilgalaikiuose procesuose yra daug nežinomybių – bet tuo pačiu dalyvaujamojo dizaino veikimo būdu sukuriama ir daug atsakingų žmonių. Tokiu būdu taip pat skatinama kolektyvinė vaizduotė – ji labai svarbi, siekiant susintetinti begalę skirtingų įsitikinimų, skirtingų žinojimų ir sunaikinti nusistovėjusius žinių „bokštus “. Už bendrai susitartus problemų sprendimo scenarijus atsakomybę prisiima ar bent jau skatinami prisiimti visi dalyvavę procese.
Nemanau, kad procesai skiriasi. Dalyvavimu ir įsitraukimu grįstos sesijos naudingos tuo, jog jų metu į bendrą sprendimų paieškos ratą neretai susėda žmonės, kurie dėl egzistuojančios hierarchijos gal niekada nebuvo susitikę. Dažnai paaiškėja, kad sprendimų kūrėjai (produkto vystytojai, pardavėjai, strategai) nėra realiai susitikę su sprendimų gavėjais. Dalyvaujamasis dizainas suteikia galimybę tiesiogiai susitikti su klientu ar vartotoju, viešojo sektoriaus atveju – su piliečiu, o akademinėje aplinkoje – su studentu, taip sukuriant naujas aplinkybes visai kitokiems pokalbiams. Tokių užsiėmimų metu dėmesys skiriamas tiesioginėms dalyvių patirtims, be iš anksto susiformuotų rolių.
Be abejonės, dalyvaujamasis sprendimų priėmimų metodas būtų naudingas ir akademinei bendruomenei, studijų procesų permąstymui. Juk kaip išmokysi studentus klausyti kitų, jei pačių studentų nuomonė neretai nėra girdima? Tik svarbu pabrėžti, kad ne dirbtinai atsisakome hierarchijų, ne žaidžiame užsidėdami svetimus „antpečius“, bet iš arti pamatę kitas roles auginame empatiją ir supratimą, kodėl struktūros ir jose sukurtos rolės gali būti geros arba blogos, tinkamos ar netinkamos vienai ar kitai bendruomenei.
Kalbant apie skambias vertybines pozicijas reikia prisiminti, kad veiksmus svarbu ne tik aprašyti, bet ir juos įgyvendinti, o tam reikalingas nuolatinis sisteminis bendradarbiavimas. Čia vėl grįžtame prie atsakomybės pasidalijimo aspekto – supranti, kad kompleksiniai pokyčiai vieno žmogaus pastangomis nebus įgyvendinami, tai per daug ambicinga.
Socialinės atsakomybės sprendimai turi būti tvarūs, o ne ryškūs ir įdomūs komunikaciniame lygmenyje, bet išblėstantys, kai reikia juos iš tiesų įgyvendinti. Svarbu ne žodžių deklaracija, bet vienas kito matymas. Tai nereiškia, kad nelieka individualios atsakomybės, bet ji matoma kitų atsakomybių tinklo kontekste.
Inovacijų perspektyvoje ypatingai svarbus tampa aljansų formavimas – kad veiktų nauji dalykai, reikalinga struktūrinė ekosistema aplink juos, didinanti jų poveikį, o tuo pačiu ir mažinanti praeities praktikų poveikį. Būtent dalyvaujamasis dizainas ir gali leisti susikurti šioms sistemoms aplink naujas idėjas ar vertybes.
O gal ir nereikia to užtikrinti? Vienoms organizacijoms tai bus papildomas dėmuo, kitoms esminis, ir viskas su tuo yra gerai. Visose ekosistemose svarbi bioįvairovė, o socialiniuose kontekstuose svarbi ir laisvė. Svarbiausia, jog tvarumas turėtų būti diegiamas ne keičiant išorinius simptomus, bet visą žmogaus pasaulėžiūrą iš pamatų. Žinoma, kad tuomet kalbame apie labai ilgus procesus, nebent transformacijas pagreitina sukrečiantys ar ypatingos svarbos įvykiai.
Mano praktikoje, žmonėms dažnai padeda simuliavimas, scenarijų projektavimas – kas būtų, jeigu būtų? Dizainas, o taip pat ir menas, gali parodyti šiandienos veiksmų poveikį ateičiai ir taikliai akcentuoti, ką lemia mūsų sprendimai. Šia prasme pokyčiai turi įvykti ir pačioje dizaino praktikoje – ji toli gražu nėra pilnai tvari. Dizainas kelia klausimus apie medžiagų resursus, iš ko susideda produktas, kaip veikia cikliškumas, kur dėsime daiktus, kai mums jų nebereikės? Supratus, jog ši sritis nėra vien estetinė, žmonėms lengviau suprasti dizaino naudą ir svarbą visame ekologiniame kontekste.
Mokymo įstaigose būtina diegti tardiscipliniškumą, išeiti iš sektorių ribų. Realūs tokio ugdymo metodai, kuriuos jau integruoja ne viena įstaiga Lietuvoje – projektinė veikla, grupinis vertinimas, atvejų studijos, eksperimentų laboratorijos. Tačiau tai turi būti masinis pokytis, tik masiškumas gali giliai paveikti visuomenę, ugdyti naujo mastymo kartą.
Kad pilnai įgyvendintume tai praktikoje, turime vertinti studijų procesą ir iš naujo nuspręsti, kokio rezultato tikimės, kokias kompetencijas turi įgyti studentas. Tačiau negalime pradėti nuo studentų darbų – pirma bendradarbiauti turi pabandyti dėstytojai. Jei jie nepraėję tų kelių, tai kaip jie galės mokyti? Tik veikiant įvairiais lygmenimis, galime tikėtis rezultatų.
Manau, kad visų pirma būtų naudinga tapti realistais. Visi piliečiai, bet dizaineriai – taip pat, turi pasirinkti žiūrėjimo kampą – ar mes, kaip žmonės, esame pasaulio centre, ar mūsų išlikimas priklauso nuo kitų rūšių išlikimo? Istoriškai dizainas iš dalies buvo laikomas tam tikra norų, svajonių pildymo sritimi, tačiau šiandien dizainas nėra savaime orientuotas į žmogų. Dizainas yra viena iš žmogaus veiklų, tad kaip žmogus kuria – tikrai yra jo pasirinkimas. Kaip sudėliosi savo, kaip kūrėjo prioritetus, tokią ateitį formuosi.
Žemės planetos „padėjimas“ į pasaulėžiūros centrą sujudina mums įprastą gyvenimą ir iškelia klausimą – jeigu žiūrime iš planetos pozicijų, kaip vertinti mūsų pasirinkimus? Yra vertingas posakis „think global, act local“ (liet. mąstyk globaliai, veik lokaliai). Mums visiems būtų naudingas kritiškas įpročių įsivertinimas: noriu, bet ar galiu; galiu, bet ar turėčiau?
Kiekviena ekologinė iniciatyva, daroma pavieniui, bus mažiau vertinga, bet susibūrus didesnei žmonių grupelei jau bus pasiektas, nors ir galbūt vietinis, bet teigiamas rezultatas. Net jei ne tiesiogiai aplinkai, tai socialinio ir kultūrinio atsparumo prasme, kas irgi yra svarbu dabartinėje geopolitinėje terpėje.
Skatinant tvarumo ugdymą galime šį klausimą racionalizuoti, kalbėti apie pridėtinę vertę verslams ir panašiai, bet visuomenei turi būti svarbūs ir kiti dalykai: emocinis ryšys su aplinka ir jos puoselėjimas, emocinis įsitraukimas į saiku grįstos ateities kūrimą. Ne tik skaičiuokime ar apsimoka, bet ir empatiškai vertinkime planetą. Pasiruoškime ilgai kelionei.
–
Kauno technologijos universitete startuoja nauja magistro studijų programa „Dizainas tvariai ateičiai“, skirta tiems, kurie siekia kurti inovatyvius ir tvarius dizaino sprendimus. Studijų metu studentai išmoks kurti aplinkai draugiškas medžiagas, taikyti žiedinės ekonomikos principus, naudoti pažangias skaitmenines dizaino technologijas ir vystyti socialiai atsakingus projektus. Praktiniai įgūdžiai bus ugdomi dirbant su realiais pramonės partnerių iššūkiais, taikant dalyvaujamojo dizaino metodus ir kūrybines strategijas. Programa sukurta bendradarbiaujant su lyderiaujančiais dizaino partneriais – Milano politechnikos universitetu (Italija) ir strateginio dizaino agentūra „The Critical“ (Lietuva). Paraiškos priimamos iki 2025 m. birželio 24 d.
