Lapkričio viduryje Lietuva su JAV pasirašė sutartį dėl keturių sraigtasparnių Sikorsky UH-60M „Black Hawk“ įsigijimo, kurie pakeis iki šiol Lietuvos kariuomenėje naudojamus sovietinius „Mi-8T“. Ketvirtą dešimtmetį pradedančių skaičiuoti sovietinių sraigtasparnių resursai – išeikvoti, o eksploatacija sudėtinga, tačiau viešojoje erdvėje vis pasigirsta skeptiškų vertinimų panašioms investicijoms į gynybos technologijas.
Visgi Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas, gynybos technologijų ekspertas, Andrius Vilkauskas pastebi, kad naujų sraigtasparnių pirkimas – investicija ne tik į technologijas, bet ir žmogiškąsias kompetencijas.
– Kokia jūsų nuomonė apie oro gynybos technologijų atnaujinimą įsigyjant „Black Hawk“ sraigtasparnių platformą?
– Lietuvos kariuomenę sudaro keturių rūšių pajėgos: sausumos, karinės oro ir jūrų bei specialiųjų operacijų. Kiekviena jų atlieka savo funkcijas ir turi savo paskirtį. Turint net ir labai gerai aprūpintas bei paruoštas antžemines pajėgas, sausumos karinę techniką, šarvuočius, tankus, karinio konflikto atveju šios pajėgos būtų bevertės be palaikymo iš oro. Kitaip tariant, jeigu jų nepridengs priešlėktuvinės gynybos sistemos arba tam tikri aviacijos vienetai – anksčiau ar vėliau šios pajėgos bus sunaikintos.
„Black Hawk“ yra vieni universaliausių sraigtasparnių pasaulyje. Jie gali būti panaudojami bet kokiems strateginiams uždaviniams: kovinėms operacijoms, desanto išlaipinimui, atakoms, paramai, stebėjimui, pasienio apsaugai, gelbėjimo operacijoms, kaip komunikacijų platforma, komandinio ryšio valdymo sistema.
Sakoma, kad universalūs dalykai netinka niekam, tačiau „Black Hawk“ – išimtis. Tai vienas geriausių ir labiausiai pasiteisinusių tokio tipo sraigtasparnių pasaulyje.
– Naujoji sraigtasparnių platforma pakeis iki šiol Lietuvos kariuomenėje naudojamus „MI-8T“. Kaip vertinate dabartines Lietuvos oro gynybos technologijas?
– Dabar naudojami „MI-8T“ sraigtasparniai, žvelgiant iš technologinės perspektyvos, yra jau pasenusi technika.
Jų resursai pasibaigę gana seniai, nors gamintojo „dirbtinai“ pratęsiami ir vis dar palaikomas šioks toks tiekimas, tačiau jis bet kada gali būti užbaigtas. Susidūrus su gedimu, jie nebetiktų tolimesniam naudojimui. Kaip sraigtasparniai jie yra gana paprasti eksploatuoti ir valdyti, tačiau daug išmanių funkcijų ten tikrai nerasime. Pagal dabartines navigacijos, avionikos savybes, greitį, manevringumą, galėtume jį įvardinti praėjusios kartos technologija.
– Lietuva JAV vyriausybei už sraigtasparnių platformą per penkerius metus sumokės 181 mln. eurų, dar 26 mln. eurų paramą skyrė pati JAV vyriausybė – kodėl JAV suinteresuota prisidėti prie šio pirkinio?
– JAV yra aktyvi mūsų sąjungininkė ir partnerė vystant mūsų gynybos technologijas, sistemą, pajėgas ir kompetencijas. JAV gynybai taip pat svarbu, kad jų sąjungininkų naudojamos technologijos būtų suderinamos su jų naudojamomis platformomis ar sistemomis.
Tikėtina, kad vienokios ar kitokios grėsmės atveju JAV papildytų mūsų turimas pajėgas savo sraigtasparniais arba skolintųsi mūsų sraigtasparnius, todėl dideliu privalumu tampa aptarnavimui pasirengęs ir reikiamas kompetencijas turintis mūsų kariuomenės personalas.
Abipusiai naudinga, kad būtų žmonės, gebantys šiuos sraigtasparnius pilotuoti, prižiūrėti, keisti jų panaudojimo paskirtį. Tai yra bendradarbiavimo platformos sukūrimas.
– Pastaraisiais metais Lietuva vis daugiau investuoja į karinę pramonę ir ginkluotę. Ar tai labiau susiję su įsipareigojimais NATO, ar su geopolitine Lietuvos padėtimi?
– Mūsų narystė NATO prasidėjo kartu su tam tikrais įsipareigojimais, kurie taikomi visoms NATO narėms. Tai yra įsipareigojimas skirti gynybai 2 procentus šalies BVP.
Kadangi kurį laiką gyvenome ganėtinai ramiai, rasdavome šimtus pasiteisinimų, kodėl to nedaryti. Sąžiningai šio įsipareigojimo laikėsi vos kelios NATO valstybės nares, tarp jų ir JAV. Po Ukrainos įvykių ir tam tikro JAV paskatinimo finansinę gynybos naštą dalintis visiems, dauguma NATO narių atsakingiau pradėjo vertinti savo įsipareigojimus.
– Pagal pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį, Lietuva gaus ne tik sraigtasparnius, bet ir papildomą įrangą, atsargines dalis, remonto, mokymų bei logistinį paketą. Ar galima teigti, kad tai investicija ne tik į technologijas, bet ir žmogiškųjų kompetencijų gerinimą?
– Vienareikšmiškai taip, nes tokio lygio sistemos yra nuolatos ir nuosekliai atnaujinamos, pavyzdžiui, iš ginkluotės ar avionikos perspektyvų. Todėl būtinos kompetencijos ir gebėjimai norint šias inovacijas adaptuoti, įdiegti, pritaikyti ir gebėti tinkamai naudoti.
Tam būtinas nuolatinis bendradarbiavimas ir komunikacija tarp technologijas tiekiančios ir jas gaunančios šalies.
– Viešojoje erdvėje kartais galime išgirsti, jog investicijos į karinę pramonę ir ginkluotę yra „milijonų švaistymas“? Kodėl Lietuvai svarbu investuoti į gynybos technologijas?
– Galima būtų sakyti, kad toji šalis, kuri nemaitina savo kariuomenės, maitina svetimą kariuomenę ir atiduoda jai ženkliai daugiau.
Mes stebėjome ir stebime įvykius Ukrainoje, Gruzijoje, Armėnijoje. Šiame kontekste yra dalykų, vertingesnių už milijonus eurų. Viešojoje erdvėje periodiškai galime girdėti įvairių išvedžiojimų, bet turime mokėti kritiškai vertinti geopolitinę situaciją ir remtis ne padrikomis nuomonėmis, o kompetencijomis ir faktais.
Mes, kaip valstybė, turime būti pajėgūs rūpintis savimi, turėti ne tik norą, bet ir valią tai daryti. Kitu atveju, mes turėsime primestą svetimą valią ir mokėsime ženkliai didesnę kainą.
