Mokslas apie metalus – nuobodus? Šį mitą paneigia Pramonės inžinerijos studijų programos dėstytoja docentė dr. Lina Kavaliauskienė, teigianti, kad metalai – tai inžinerijos klasika. O kaip ir kiekviena klasika, jie išlieka aktualūs nepaisant technologinių lūžių ar kintančių mados vėjų.
Nuo pastatų konstrukcijų iki lėktuvų variklių ar net juvelyrikos – metalai vis dar yra pagrindas. O kaip šį mokslą pateikti įdomiai studentams – L. Kavaliauskienė turi savų metodų.
„Aš visada sakau – metalai yra klasika, – dalijasi L. Kavaliauskienė, besispecializuojanti metalų srityje. – Man jie artimi ne tik dėl plačių pritaikymo galimybių, bet ir dėl to, kad jų tobulinimas niekada nesustoja. Kasmet atsiranda kažkas naujo – nauji lydiniai, geresnės savybės, naujos taikymo sritys. Ir tai leidžia tobulėti kartu.“
Pasak jos, net ir spartūs pokyčiai tokiose srityse kaip informacinės technologijos ar net chemija (kur, pavyzdžiui, vis papildoma Mendelejevo lentelė) nesumažina metalų svarbos: „Metalai buvo ir bus! Plienas – tai geležies ir anglies lydinys – ir jis išliks toks pats. Ketus, varis, aliuminis – tai laiko patikrintos medžiagos.“
Net ir juvelyrikos srityje vis dar atsiranda naujų metalų lydinių ir jų junginių, tačiau tai dažniausiai nėra visiškai nauji cheminiai elementai, o naujai sukurti arba pritaikyti lydiniai bei medžiagų kombinacijos, kurios pasižymi ypatingomis savybėmis, t. y. spalva, tvirtumu, hipoalergiškumu ir pan., pavyzdžiui, juodasis auksas. Tai ypač domina merginas studentes, todėl tai puiki pradžia įvadui.
Metalai nėra neišsenkantis išteklius – tai Žemės resursas, kuris turi savo ribas. Šių medžiagų kontrolė ir prieinamumas tampa ne tik ekonominiu, bet ir geopolitiniu klausimu. Dėl to, kaip pastebi L. Kavaliauskienė, šiuolaikiniai konfliktai neretai kyla ne tik dėl teritorijų, bet ir dėl gamtinių išteklių jose – ypač metalų.
„Dėl ko vyksta karai? Dėl resursų. Tai faktas, – sako dėstytoja. – Kai kurie metalai telkiasi tam tikruose regionuose – Ukrainoje, Rusijoje, Kazachstane. Ten glūdi vieni didžiausių geležies rūdos klodų. O jei nori gauti plieną – turi iškasti geležies rūdą ir ją lydyti. Kitaip jo negausi.“
Jos teigimu, metalų svarbą puikiai supranta ir pasaulio lyderiai: „Jau matėme pavyzdį, kai JAV sutiko padėti Ukrainai tik su sąlyga dėl gamtinių išteklių – retųjų Žemės metalų. Išties Ukrainoje gausu retųjų Žemės metalų – ličio, urano, titano, kurie labai svarbūs gaminant įvairias pažangias prekes, įskaitant variklius elektriniams automobiliams ir vėjo turbinas. Tai ne tuščios kalbos – metalai iš tiesų yra varomoji jėga.“
Tai lemia ir ilgalaikę metalo reikšmę pasaulinei ekonomikai. „Kai kurios medžiagos gali pakeisti metalą tam tikrose srityse, bet yra vietų, kur jo tiesiog neįmanoma pakeisti. Todėl metalus naudosime ir ateityje – tai neišvengiama.“
„Kartais brangesnį metalą galima pakeisti pigesniu, tačiau visiškai pakeisti metalinę konstrukciją, tarkime, kompozitu, – ne visur įmanoma“, – pažymi dėstytoja.
Dėl to labai svarbu suprasti, kaip metalai elgiasi įvairiomis sąlygomis – esant skirtingoms temperatūroms, apkrovoms ar aplinkos poveikiui. Tam reikalingos žinios apie jų terminį apdorojimą, sujungimo būdus ir kitas technologines savybes.
Nors ne visi studentai vėliau dirbs metalurgijos srityje, žinios apie metalus yra naudingos plačiame inžineriniame kontekste. Pasak dėstytojos, būtent tai ir kelia susidomėjimą tarp studentų – metalai yra universali tema, kurią galima pritaikyti įvairiose srityse.
„Visuomet sakau studentams – net jei jūsų darbas nebus tiesiogiai susijęs su metalais, žinoti apie juos vis tiek pravartu. Bent jau tam, kad išliktumėte bendrame techniniame lauke, kad jaustumėtės užtikrintai kalbėdami apie medžiagas, konstrukcijas, sprendimus“, – dalijasi ji.
Tam tikrose srityse metalus keičia kompozitai ar lengvesni, specializuoti lydiniai, tačiau jų pamatinė reikšmė išlieka stabili. Nesvarbu, ar tai būtų lėktuvo variklis, pastato konstrukcija ar mechaninis įrenginys – metalas dažnai yra pagrindas, nuo kurio viskas prasideda.
Inžinerijos mokslai nėra lengvi, tačiau, pasak dėstytojos, per daugelį metų susiformuoja toks ryšys su studentais, kad kai kurie sugrįžta net po kelerių metų – pasikalbėti, pasidžiaugti pasiekimais ar tiesiog pabūti pažįstamoje aplinkoje.
„Turėjau tokių studentų, kurie, baigę studijas, po kelerių metų sugrįžta. Ateina, atsisėda, pasidomi, kaip man sekasi. Neturi konkretaus reikalo – tiesiog nori pabendrauti. Ir tai daug pasako apie ryšį, kuris susiformuoja per metus, o tai labai džiugina“, – pasakoja L. Kavaliauskienė.
Anot jos, dažniausiai ryškiausiai džiaugiasi ne tie, kurie baigė su pagyrimu, o tie, kuriems studijos buvo iššūkis. „Tie vidutiniokai – kaip ir aš pati kažkada – džiaugiasi nuoširdžiausiai. Jie mojuoja diplomais, šokinėja, nes jiems tai reiškia daug. Ir aš juose matau save. Patikėkite, net jei ir neturite kažkokių išskirtinių gabumų, viską galima pasiekti darbu.“
Ji taip pat džiaugiasi vis didėjančiu moterų skaičiumi inžinerijos srityje: „Matau, kaip merginos puikiai orientuojasi, yra motyvuotos ir turi didelių ambicijų. Jos drąsiai renkasi inžinerinį kelią laužydamos stereotipus ir įrodo, kad kūrybiškumas, tikslumas bei technologinis mąstymas neturi lyties. Inžinerija – atvira kiekvienam, turinčiam smalsumo, žinių troškimo ir drąsos kurti ateitį. Turiu studenčių, kurios dar studijuodamos pradeda dirbti. Jos domisi, klausia, gilina žinias. Su tokiomis jaunomis specialistėmis ateitis tikrai atrodo šviesi.“
