Šiuolaikiniame geopolitiniame kontekste, kai karo pavojus Europoje ir visame pasaulyje tampa vis labiau apčiuopiamas, o pasaulis vėl susiduria su branduolinių objektų pažeidžiamumo rizika – radiacinė grėsmė tampa nebe teorine, o realia kasdienybės dalimi.
Karinių veiksmų metu pažeistos branduolinės jėgainės, pramoniniai kompleksai ar radioaktyvių atliekų saugyklos gali tapti sveikatai pavojingais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais.
Tačiau retas kuris iš mūsų turi specialių žinių ir techninių priemonių kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis. Nors rinkoje yra sukurta radiacinio fono detektorių, bet jie yra skirti profesionaliam naudojimui, o ne paprastam žmogui. Plačiajai visuomenei vis dar trūksta prieinamo, intuityvaus ir ergonomiško įrenginio, suteikiančio ne tik radiacinio fono matavimo galimybę, bet ir turinčio papildomas funkcijas, padedančias orientuotis kritinėse situacijose.
Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Pramoninio dizaino inžinerijos studentė Gabrielė Būtėnaitė įžvelgė šią problemą ir baigiamojo projekto metu sukūrė daugiafunkcį radiacinio fono detektorių, kuris padėtų užtikrinti, kad kiekvienas vartotojas galėtų savarankiškai įvertinti aplinkos saugumą ir laiku reaguoti į galimą pavojų.
Sukurtas daugiafunkcis radiacinio fono detektorius, pavadinimu „ConnRAD“, apjungia itin jautrų Geigerio–Miulerio skaitiklį, aplinkos temperatūros ir atmosferos slėgio jutiklį, realaus laiko laikrodį bei FM radijo imtuvą.
Tokio funkcijų derinio šiuo metu neturi nė vienas rinkoje esantis analogas – vartotojui tai suteikia išskirtinę galimybę vienu metu ne tik stebėti aplinkos radiacinį foną, bet ir gauti aktualią informaciją per radijo transliacijas.
Detektorius veikia autonomiškai, jį maitina du ličio jonų akumuliatoriai, įkraunami per USB-C jungtį. Vienas įkrovimas leidžia naudotis prietaisu apie 10 parų.
Kaip teigia darbo autorė, projektuojant stengtasi, kad įrenginys būtų kiek įmanoma kompaktiškesnis, ergonomiškesnis ir patogus naudoti įvairiomis sąlygomis. Gaminio korpusui pasirinktos aplinkai palankesnės, perdirbamos medžiagos – ABS (akrilnitrilo butadieno stireno kopolimeras) plastikas ir lankstusis TPU (termoplastinis poliuretanas), o pagrindiniu gamybos metodu numatytas injekcinis formavimas.
Nuo pirminės idėjos iki realaus gaminio – kiekvienas sprendimas buvo pagrįstas išsamiu technologiniu vertinimu. Pavyzdžiui, atlikta inžinerinė analizė parodė, kad korpuso konstrukcija yra patikima ir pakankamai atspari galimoms smūginėms apkrovoms. Taip pat buvo atlikta sudėtingiausios gaminio detalės liejimo formos užpildymo plastiko masės srautu analizė, kurios rezultatai patvirtino gerą liejimo formos užpildymą ir tinkamai parinktus injekcinio formavimo parametrus.
Prietaiso dizainui irgi skirta nemažai dėmesio, kurti ir analizuoti net keli variantai. Galutinio daugiafunkcio radiacinio fono detektoriaus dizainas pasižymi aiškia, militaristinei įrangai būdinga estetika, kuri vizualiai atspindi prietaiso funkciją ir numatomą naudojimo aplinką. Detektorius suprojektuotas taip, kad būtų patogus ir saugus naudoti viena ranka, subalansuotas taip kad nedidintų riešo apkrovos ir prisidėtų prie komforto ilgalaikio naudojimo metu.
Be to, detektoriui sukurta pirminė pakuotė iš perdirbto kartono ir perdirbto popieriaus plaušo, atitinkanti tvaraus dizaino principus.
Sukurtas daugiafunkcis radiacinio fono detektorius galėtų būti naudojamas tiek civilių gyventojų, tiek keliautojų, žygeivių ar gelbėjimo tarnybų – visų, kuriems svarbu greitai ir patikimai įvertinti aplinkos saugumą kritinių situacijų metu.
Įrenginys galėtų būti gaminamas pramoniniu mastu kaip plačiajai visuomenei skirtas produktas, papildantis rinką nauju, originaliu ir daugiafunkciu produktu.
Studentė sukūrė ir realų veikiantį prototipą – ji įrodė, kad tai ne tik koncepcija, bet ir realiai įgyvendinamas, praktinę vertę turintis sprendimas. Tai buvo patvirtinta inovacijų parodoje „Technorama 2025“, kurios metu autorė laimėjo prizinę vietą. Čia prietaiso matavimai buvo palyginti ir su komerciniu detektoriumi.
„Visada mėgau tiksliuosius mokslus, domėjausi gamyba ir inovacijomis, todėl žinojau, kad norėčiau studijuoti sritį, susijusią su inžinerija. Tačiau iš artimos aplinkos taip pat sulaukiau patarimų „nepaleisti“ polinkio į kūrybą ir tobulėti dizaino srityje. Todėl baigus mokyklą Pramoninio dizaino inžinerijos programa pasirodė ypač patraukli – ji ugdo tiek techninius, tiek kūrybinius gebėjimus“, – pasakoja G. Būtėnaitė.
Šis projektas tapo aiškiu pavyzdžiu, kaip studijos gali atverti galimybes kurti inovatyvius, estetiškus, aktualius ir techniškai pagrįstus sprendimus.
