Vasarą dviejuose didžiausiuose Lietuvos muziejuose Vilniuje – Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Lietuvos dailės muziejuje – įvyko jau šeštasis Lietuvos-Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo projekto „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai (ORNETEX)“ mokslinis-praktinis seminaras.
Seminaro, vykusio birželio 17–20 dienomis, metu projekto vykdytojai iš Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos instituto, Kauno technologijos universiteto (KTU) ir Lietuvos liaudies buities muziejaus (LLBM) turėjo galimybę susipažinti su minėtų muziejų fonduose saugomais lietuvių etnografinės tekstilės eksponatais, pasidalinti įžvalgomis, lyginant lietuvių ir vakarų ukrainiečių liaudies audinių ornamentiką ir jos motyvus.
Lovatiesių dekoravimo būdai
Projekto vadovė iš Ukrainos pusės prof. habil. dr. Olena Nykorak pastebėjo, kad Lietuvoje labai paplitusios ornamentuotos diminės, rinktinės ir kaišytinės lovatiesės, skirtingai nuo Vakarų Ukrainos, kur šių tipų lovatiesės nebuvo plačiai naudotos.
Anot projekto vadovės iš Lietuvos pusės doc. dr. Eglės Kumpikaitės, audinių raštus galima būtų suskirstyti į dvi stambias grupes. Pirmiausia, tai audiniai, dekoruojami audžiant (naudojant skirtingus pynimus, kaitaliojant metmenų ir (ar) ataudų spalvas. Antra – audiniai, dekoruojami jau po audimo (marginant, siuvinėjant ir pan.). Audinių plokštuma gali būti nedekoruota, dalinai dekoruota arba pilnai dekoruota.
„Lietuvių etnografinės lovatiesės dažniausiai būna pilnai dekoruotos“, – pastebi menotyros mokslų daktarė Ludmyla Herus.
„Spalva ir pynimas išryškėja nedekoruoto audinio plokštumoje“, – paaiškina KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) docentė Eglė Kumpikaitė.
Dalinai dekoruotuose audiniuose raštas pasiskirsto tik tam tikrose (rašto) vietose. Tuo tarpu pilnai dekoruotuose audiniuose raštas dengia visą audinio plokštumą. Paskutinysis dekoravimo būdas dažniausiai ir yra naudojamas lietuvių etnografinėje tekstilėje.
Ornamentų įvairovė lietuvių etnografinėje tekstilėje
Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė sako, kad lietuvių liaudies audiniai pasižymi ypač didele ornamentų gausa ir įvairove. Ornamentai paprastai sudaryti iš augalinių, gyvūninių, pasaulio simbolių fragmentų. Keičiantis ir tobulėjant audimo technologijai bei žmonių pasaulėžiūrai, senieji motyvai perėjo į sudėtingesnius.
Dr. Oleh Bolyuk, nagrinėjantis ornamentinius motyvus, pastebėjo, kad visus lietuviškų audinių ornamentų motyvus galima suskirstyti į geometrinius, augalinius, stilizuotus gyvūninius, dangaus kūnų. Visi lietuvių audinių ornamentai tobulėjo laikui bėgant. Jie savo vystymosi laikotarpiu buvo ir yra vadinami langais, ratais, kryželiais, akutėmis, koriukais, akėčiomis, katpėdėlėmis, ąžuolo lapais, agurkais, dobiliukais.
„Vienas, du, rečiau trys motyvai, dažniausiai būna sujungti ir kraštuose uždaryti smulkesniais raštais, sudarytais iš akučių, dantelių, slankstelių“, – sako KTU MIDF Gamybos inžinerijos katedros vyr. mokslo darbuotoja dr. Daiva Milašienė.
Pasak dr. Olenos Kozakevych, tautinės tradicijos, audinio paskirtis, audimo būdas ir audinio pluoštinė sudėtis turi didžiausią įtaką audinių ornamentų vystymuisi ir jų komponavimui. Dauguma kaimo audėjų namuose audė tik dažniausiai sutinkamus paprastus ornamentus savaip juos interpretuodamos.
„Tik atskiri liaudies meistrai ar amatininkai kūrė savo pačių naujus raštus ar naudojo sudėtingus ornamentus“, – tikina E. Kumpikaitė.
Langų, kvadratų ornamentiniai motyvai
D. Milašienė atkreipė dėmesį, kad langų, kvadratų ornamentiniai motyvai – paprasčiausi lietuvių diminių audinių ornamentų motyvai. Juos įvairiai grupuojant, galima sudaryti įvairius ornamentus. Šiems raštams būdinga simetrija. Ornamentinių motyvų dydį apsprendžia siūlų storis, tankumai ir naudotų verpalų žaliava. Dažnai šie ornamentiniai motyvai kombinuojami su kitais, mažesniais ir paprastesniais, motyvais – jungiamaisiais elementais.
„Katpėdėlių“ ornamentiniai motyvai
Tuo tarpu vienas iš labiausiai mėgstamų lietuvių audinių ornamentinių motyvų, vadinamas katpėdėlėmis, roželėmis, dobiliukais, „dzvaneliais“.
„Manoma, kad ornamento pavadinimas kilęs iš to, kad ornamento forma primena katės pėdelę“, – sako LLBM vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė. Šis motyvas sudarytas iš stačiakampių elementų, sujungtų kampais. Šių ornamentinių motyvų struktūra gali būti įvairaus sudėtingumo.
Dr. Olena Fedorchuk pastebėjo, kad sudėtingų katpėdėlių motyvai atrodo gražiau, įdomiau audinyje. Tačiau labai sudėtingos katpėdėlės dažnai vadinamos kitaip. Taip pat galimi ir įvairūs komponavimo būdai. Katpėdėlės gali būti naudojamos vienos, motyvų grupėse ratuose ar languose, kombinuojant su kitais motyvais, langais, stulpeliais, rombais. Keletas (dvi ar keturios) katpėdėlių gali būti sujungtos į sudėtingesnes sistemas. Tokiu atveju nyčių skaičius, reikalingas raštui išausti, nedidėja, išskyrus atvejus, kai katpėdėlės išsidėsto šachmatine tvarka.
Kryžių, akėčių ornamentiniai motyvai
„Šie motyvai dar vadinami kryžiais, kopėčiomis. Jie labiau paplitę aštuonnyčiuose ar daugianyčiuose diminiuose audiniuose (lovatiesėse, rankšluosčiuose)“, – tikina dr. Žaneta Rukuižienė.
Agurkų, ąžuolo lapų ornamentiniai motyvai
Šie motyvai vadinami agurkais, šaudyklėlėmis, lapais, lelijomis ar langais Rytų Lietuvoje, ąžuolo lapais ir lapų raštais – Vakarų Lietuvoje. Raštas savo forma primena agurką – iš to kilęs ir motyvo pavadinimas.
„Agurkų, ąžuolo lapų ornamentiniai motyvai komponuojami kombinuojant paprastesnius motyvus – elipses, keturkampius ir jungiamuosius elementus. Šie ornamentai gali būti audžiami keturiomis, šešiomis ar aštuoniomis nytimis. Agurkų motyvai Lietuvoje populiariausi XX a. pradžioje“, – pastebi dr. Tetiana Kutsyr.
Obuolių ir ratų ornamentiniai motyvai
Susikertantys apskritimai ir ratai, vadinami obuoliais, matomi vienoje audinio pusėje, o agurkai ar ąžuolo lapai ir jų kombinacijos su kitais motyvais – kitoje audinio pusėje. Šie ornamentiniai motyvai vadinami ratiniais. Obuolių ir ratų raštai dažniausiai yra keturnyčiai ar šešianyčiai.
Žvaigždučių ornamentiniai motyvai
Anot doc. dr. E. Kumpikaitės, ornamentą sudarantys langučiai pasiskirsto kvadrato įstrižainėse, sudarydamas žvaigždžių motyvus. Įstrižaines sudarantys kvadratai yra išdėstyti mažėjančia ar didėjančia tvarka link ornamento vidurio ar link išorės.
„Taip būna labai dažnai, nors ir ne visada. Ornamentiniai motyvai sujungti į ornamentą, kurio stambumas priklauso nuo audinio žaliavos, verpalų ilginio tankio, audinio tankumų“, – teigia KTU MIDF docentė.
Mokslininkų analizė parodė, kad lietuvių diminėms, rinktinėms ir kaišytinėms lovatiesėms būdinga didelė ornamentų ir jų motyvų įvairovė, kuri atskleidžiama juos įvairiai komponuojant, derinant spalvas, audimo technikas ir kitais būdais. Visa tai galima atskleisti analizuojant muziejų ir privačių kolekcijų fonduose saugomų etnografinių audinių ornamentiką, jos raidą ir ypatumus.
Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų vykdomas dvišalis projektas „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai“ (finansavimo sutarties Lietuvoje nr. S-LU-18-2, Ukrainoje – M/31-2018), finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos (LMT) ir Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos. Šeštajame projekto susitikime dalyvavo KTU mokslininkės dr. Eglė Kumpikaitė, dr. Daiva Milašienė, dr. Žaneta Rukuižienė, LLBM vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė ir mokslininkai iš Ukrainos NMA Etnologijos instituto: habil. dr. Olena Nykorak, dr. Olena Fedorchuk, dr. Olena Kozakevych, dr. Ludmyla Herus, dr. Oleh Bolyuk ir dr. Tetiana Kutsyr.
Nuotraukos iš projekto ORNETEX archyvo.
