Gamintojai ir importuotojai jaučia vis didesnį konkurencinį spaudimą ieškoti kuo tvaresnių pakuočių sprendimų, o kurti inovacijas, atitinkančias vartotojų lūkesčius ir teisinius reikalavimus, verslui padeda mokslininkai. Kauno technologijos universiteto (KTU) Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas doc. dr. Visvaldas Varžinskas įsitikinęs, jog pokyčius itin skatina didėjantis vartotojų sąmoningumas bei siekis turėti konkurencinį pranašumą.
Diskusija dėl popierinių ir plastikinių maišelių nerimsta jau ne vienus metus, tačiau kuris variantas draugiškesnis aplinkai, taip ir lieka neaišku. Anot V.Varžinsko, atsakymui į šį klausimą yra svarbios kelios aplinkybės.
„Jei mes atliksime būvio ciklo vertinimo tyrimus, t. y. tiksliai paskaičiuosime CO2 ekvivalento kiekį, kuris susidaro pagaminant, suvartojant ir tinkamai sutvarkant maišelį, pamatysime, kad plastikinio maišelio CO2 „pėdsakas“ yra žymiai mažesnis negu popierinio. Taip yra dėl to, kad išlaikyti reikiamą funkcinį įkrovos svorį reikia gerokai mažiau plastiko, be to, jei tinkamai surinktas, jis yra puikiai perdirbama medžiaga“, – aptaria mokslininkas.
Visgi, jis pastebi, kad svarbus yra maišelio gyvavimo scenarijus: „Deja, daugeliu atvejų tas maišelis nebaigia savo gyvenimo perdirbime. Jei kalbame, kas patenka į aplinką, tuomet popierius suskyla ir suyra žymiau greičiau negu plastikas, kuris lieka 400–500 metų. Taigi, nėra juoda arba balta, svarbu įvertinti, kokie abiejų medžiagų maišelių gyvavimo scenarijai ir kaip veikia jų surinkimo ir perdirbimo sistema.“
Anot KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovo, problema ta, jog visa tiekimo grandinė neveikia tinkamai, nes visi turi skirtingus interesus: gamintojas nori pagaminti kuo pigiau, prekybininkas mokėti kuo mažesnį taršos mokestį; rūšiavimo infrastruktūra ne iki galo pritaikyta vartotojui. Prie problemos prisideda ir atliekų apskaita, švietimo trūkumas. Nemaža dalis atliekų yra sudeginama arba nugula sąvartynuose, o tai nepatenka į žiedinės ekonomikos koncepciją ir reiškia medžiagų praradimą.
Jam antrina ir pirmosios bei didžiausios Lietuvoje pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė, kurios teigimu, jei žmonės tinkamai rūšiuotų atliekas, tuomet plastikas būtų tinkamai sutvarkytas ir perdirbtas, o tai reiškia – ir draugiškas aplinkai.
„Nuolat siekiame surinkti kuo daugiau pakuočių atliekų ir užtikrinti tinkamą jų sutvarkymą bei perdirbimą, tačiau tai įmanoma tik bendradarbiaujant su visuomene. Iš bendro atliekų srauto ištraukti perdirbamas pakuotes sudėtinga, o kartais netgi neįmanoma, todėl svarbu, kad į procesą įsitrauktų kiekvienas ir atsakingai išrūšiuotų pakuotes jau savo namuose“, – atkreipia dėmesį organizacijos atstovė ir priduria, jog tuomet ir pats plastikas žmonių akyse neatrodytų toks blogis.
V.Varžinskas pastebi, jog vandenyne pamačius plastiko salas, įkliuvusius gyvūnus, plastiką imta stigmatizuoti, tačiau, anot jo, ši medžiaga savaime nėra problema.
„Plastikas, jei yra surenkamas, gali būti perdirbtas ir pakartotinai naudojamas ne vieną kartą. Visgi, kuomet vartotojas galvoja, kad plastikas yra „blogai“, gamintojas pradeda pataikauti ir ieškoti alternatyvų“, – pastebi mokslininkas.
Nors plastikas turi puikias barjerines savybes, gamintojai pradeda naudoti popierių, kuris yra netinkamas dėl skysčio, riebalų, deguonies pralaidumo. Tuomet popierių iš vidaus reikia laminuoti įvairiomis dangomis ir taip atsiranda kombinuotos pakuotės (ypač gėrimų pramonėje), kurios yra visiškai neperdirbamos.
„Tam reikia specifinių ir brangių technologinių procesų, kurių klasikinėse atliekų perdirbimo gamyklose nėra. KTU Pakuočių inovacijų ir tyrimų centras yra vienas iš kelių pasaulyje, tiriantis, ar popierius su įvairiomis priemaišomis, dangomis, patekęs į perdirbimo procesą, bus tinkamai išplaušintas ir ar tokios pakuotės gali būti tinkamos perdirbimui“, – dalinasi V. Varžinskas.
Mokslininkas atkreipia dėmesį, jog sklando mitas, kad į plastikinėje pakuotėje esantį maistą gali patekti plastiko dalelių, tačiau, jo nuomone, tai nėra tiesa: „Sąlytis su maistu ir cheminių medžiagų migracija iš ir į maistą yra griežtai apibrėžti, reglamentuojami. Kiekviena maisto pakuotė turi būti patikrinta įvairiose terpėse. Jei ji tinkamai padaryta, perėjusi kontrolę, rizikos nėra. Manau, kad rinkos kontrolė veikia, o ir gamintojai nenori susigadinti savo reputacijos.“
V.Varžinsko teigimu, pakuočių rinka šiuo metu patiria nemažą spaudimą. Globalios tiekimo grandinės trūkinėja, o išaugusios energetikos kainos verčia taupyti. Anot jo, tai, kokias pakuotes šiandien matome rinkoje, lemia kelios priežastys: kaštai, kaina; griežtėjantys teisės aktai, apimantys higienos normas, logistiką, aplinkosauginius reikalavimus ir kt., bei vartotojų sąmoningumas.
„Itin stiprų toną tvarumo klausimais gamintojams ir importuotojams diktuoja vartotojai. Produktus jie renkasi ne vien pagal kainos aspektą, bet kartu vertina estetiką, tvarumą bei kitus reikalavimus, kuriuos perkelia gamintojams ir importuotojams“, – pažymi V. Varžinskas.
Anot KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovo, verslas įgyvendina pokyčius tiek dėl vidinių priežasčių, tiek dėl išorės spaudimo.
„Yra įmonių, kurios nieko nedaro, kreipiasi į mus po inspekcijų patikrinimų. Tokių yra maždaug iki 20 procentų. Iniciatyvą savanoriškai dažnai rodo užsienio kapitalo kompanijos, gavusios nurodymą spręsti pakuočių klausimą. Taip pat dažnai ateina kompanijos, kurios užsiiminėja globalia prekyba. Joms svarbu produktus į visą pasaulį gabenti saugiai“, – vardina V. Varžinskas. Likusi dalis nori pasinaudoti ES paramos mechanizmais tvarių produktų kūrimui arba kreipiasi dėl vartotojų spaudimo.
Mokslininkas dalinasi, jog pagrindinės sritys, kuriose ieškoma inovacijų, yra naujų medžiagų kūrimas, fasavimo procesai ir technologijos.
„Manau, kad ateities pakuotė bus optimali: minimalus medžiagos kiekis ir optimalus užpildymas, siekiant išsaugoti funkcionalumą. Kadangi žmonės sąmoningėja, tikiuosi, jog vis daugiau pradės pirkti produktą, o ne pakuotę“, – viliasi mokslininkas.
Publikuota: alytausnaujienos.lt
