Žiedinė ekonomika gali būti laikoma filosofija, paradigma, tačiau ekspertai sutaria, kad šis ekonomikos modelis gali padėti išspręsti ir globalias problemas, tokias kaip klimato kaita ar senkantys ištekliai, reikalingi gaminti mūsų kasdien naudojamiems produktams.
Pasaulis vis sparčiau žengia žiedinės ekonomikos link, o su kartu KTU Aplinkos inžinerijos instituto docentu, Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovu Visvaldu Varžinsku laidoje „DELFI Tema” kalbėjomės, ar Lietuva taip pat keliauja šia kryptimi.
Anot pašnekovo, žiedinė ekonomika yra atsinaujinanti sistema, kurioje sumaniai yra valdomos medžiagų sąnaudos, mažinami energijos sunaudojimo kiekiai, o tuo pačiu – kenksmingos emisijos. Šiame ekonomikos modelyje medžiagos yra naudojamos kaip įmanoma ilgiau, jas perdirbant kiek įmanoma daugiau kartų, taip mažinant ir susidarančių atliekų kiekius.
Žiedinė ekonomika, pasak V. Varžinsko, betarpiškai susijusi su klimato kaita. Šį procesą sukeliantys aspektai – didžiulis iškastinio kuro deginimas, kai atmosfera yra užteršiama šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, naujų išteklių bei energijos paklausa – žiedinėje ekonomikoje yra sumažinami ir siekiama nulio. „Galbūt mes visiškai klimato kaitos nesustabdysime, tačiau galime prisidėti prie Europos Sąjungos tikslų – 20 proc. mažinti išlakas energijos gavyboje, 20 proc. didinti alternatyvių energijos šaltinių kiekį”, – ką galėtų padaryti lietuviai, vardijo pašnekovas.
Europa priklausoma nuo trečiųjų šalių
Gyvename „didžiosios akceleracijos” amžiuje, kai visa, kas mus supa, nuolatos greitėja – tuo pačiu auga ir mūsų vartojimas. V. Varžinskas tikina, kad tai labai susiję ir su vis augančiu išteklių, energijos poreikiu bei didėjančia tarša, kuri neigiamai veikia mūsų gyvenamąją aplinką. Šie aspektai, pasak pašnekovo, mus priverčia sustoti ir pagalvoti, kad turime pradėti gyventi kitaip. „Europos Sąjunga 6 kartus daugiau importuoja iš trečiojo pasaulio šalių žaliavų, nei į jas eksportuoja produktų. Tai yra visiška ekonominė priklausomybė, mes imame ir vartojame žaliavas ir generuojame didžiulius kiekius atliekų, kurie vėl tampa didele problema, su kuria reikia tvarkytis. Ir tada pamatome, kad apie trečdalis medžiagų, kurios yra sudeginamos arba iškeliauja į sąvartyną, yra tos, kurios vis dar galėtų mums tarnauti ir tarnauti. Ir tai vėlgi yra mūsų visų pinigai, kaštai, ištekliai”, – apie tvaresnį medžiagų panaudojimą kalbėjo pašnekovas.
Kai Lietuvoje pradedama diskutuoti apie žiedinę ekonomiką, atliekos, anot V. Varžinsko, yra ta tema, apie kurią kalbama labiausiai. Tačiau atliekos yra pasekmė, o kovoti su pasekmėmis, augant vartojimui, reiškia, kad problema iš esmės nebus išspręsta. Pasak pašnekovo, vertė produkto, jo medžiagos yra ne atliekose, o jo vartojimo cikle, kitaip tariant, kuo vartojimo ciklas ilgesnis, tuo produkto ar medžiagos vertė auga. „Sąvartynai, tiek atliekų deginimas yra medžiagų praradimas. Tai yra už žiedinės ekonomikos ribų. <…> Viryklės, mikrobangės, šaldytuvai (ateityje – DELFI), turės būti gaminami taip, kad būtų galima užtikrinti jų pakartotinių panaudojimą, pataisymą, remontavimą. Nebeliks įrenginių, kurie yra pagaminti vienam gyvavimo ciklui ir skirti utilizuoti. Tai paskatins vartoti ir naudoti tuos prietaisus, kurie yra mūsų namuose, kuo ilgiau ir maksimaliai iš jų išgauti naudą”, – tikina V. Varžinskas.
Įvardijo lietuvių Achilo kulną
Kalbėdamas apie klimato kaitą, aplinkosauginį sąmoningumą, V. Varžinskas teigė, kad šiandien lyderystę čia turi ne valstybė ir ne politikai, o visuomenė – paprasti žmonės. Jei keisis vartotojų įpročiai, gamintojai galiausiai taip pat pradės gaminti tai, ko nori vartotojai, taigi, daug kas priklauso nuo kasdienių žmonių pasirinkimų. Pašnekovas pastebi, jog jau dabar atsiranda naujos mados, paslaugos, produktai, kurie yra tvarūs – tai jau verčia gamintojus keistis.
„Apie žiedinę ekonomiką Lietuvoje kalbama daug. Atrodo, kad visi jau viską žino, tačiau žinojimas, požiūris su mūsų elgsena nesutampa. Didelė problema Lietuvoje – nesugebėjimas lokalizuoti strateginių dalykų. Ta koncepcija, filosofija, kuri yra globali, europinė arba nacionalinė, kai ji ateina prie kasdieninių sprendimų priėmimo, mes matome tada jau visai kitokius sprendimus, kurie iš tikro prieštarauja žiedinės ekonomikos principams. Augantys pertekliniai deginimo pajėgumai Lietuvoje. Sunku suprasti, kodėl statomi deginimo įrenginiai, kai mes jau deklaravome, kad siekiame žiedinės ekonomikos tikslų ir uždavinių”, – sako V. Varžinskas. Pašnekovas tikina, kad įgyvendinant žiedinės ekonomikos tikslus ir siekiant įdiegti šį ekonomikos modelį, pirmiausia Lietuvai reiktų sisteminio požiūrio, suvokti medžiagų ir energijos grandinę. Dar vienas Lietuvos Achilo kulnas – silpnas teisinis reguliavimas ir kontrolė – to, anot V. Varžinsko, reiktų labiausiai.
Visas pokalbis laidoje „DELFI Tema”
