Ciklas „KTU žmonės“ kviečia skaitytojus artimiau susipažinti su Kauno technologijos universitete (KTU) dirbančiais žmonėmis, kurie greta mokslinės, akademinės ar administracinės veiklos turi ir kitokį – netikėtą ir įdomų – gyvenimo būdą.
„Aš nesu siuvėjas, nesu menininkas, kūrėjas, greičiau esu rekonstruktorius. Šioje veikloje neleidžiu sau interpretuoti – svarbu kuo tiksliau atkurti įvairius rūbus bei jų detales“, – taip save apibūdina Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto docentas Ramūnas Skvireckas, laisvalaikiu užsiimantis lietuviškų karinių uniformų atkūrimu.
Rekonstrukcija, anot jo, nėra įkvėpta vien idėjos – tai gilios analizės ir tyrimų reikalaujantis darbas.
Transporto inžineriją dėstantis R. Skvireckas teigia, kad susidomėjimas karo istorija neatsirado iš niekur: „Giminėje buvo ne vienas žmogus vienaip ar kitaip susijęs su pokario partizaninio pasipriešinimo kovomis, tad tai greičiausiai turėjo svarios įtakos tolimesnei mano veiklai, hobiui.“
Jis teigia susidomėjęs uniformų rekonstrukcija todėl, kad norint kokybiškai atkurti įvairių kariuomenių uniformas ar ekipuotes, pats turi surinkti ir sudėlioti jų vizualą. Tai reiškia, kad dar iki paties gamybos proceso, reikia atlikti ilgai trunkančius dokumentinius tyrimus, nagrinėti fotografijas, senus kariuomenių įsakymus ir dokumentus.
R. Skvireckas, kaip nedaugelis kitų, užsiima ne tik uniformų, tačiau ir uniforminių ženklų rekonstrukcija. Šiuo metu savo rekonstruotų ženklų „kraityje“ docentas turi atkūręs netoli trijų dešimčių tarpukario Lietuvos kariuomenės ir pokario partizanų metalinių ženklų, apie 130 variantų skirtingų Lietuvos partizanų antsiuvų bei raiščių.
– Kaip susidomėjote šia veikla?
– Prieš keliolika metų kartu su bendraminčiais įkūrėme vieną iš pirmųjų Lietuvoje karo rekonstrukcijos klubų, buvau pirmasis jo pirmininkas. Klubas užsiėmė Lietuvos teritorijoje XX a. vykusių Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų šalių dalyvių kariuomenių uniformų bei karių buities, kovų rekonstrukcija – teatralizuotais vaidinimais, mūšių atkūrimu.
Su laiku atsirado poreikis padėti atkuriant įvairias scenas dokumentinių ar meninių filmų projektuose. Vėliau, vienas iš tokių projektų – pagalba filmuojant rekonstrukcines scenas švedų režisieriaus Jono Ohmano filmuose apie partizanus – pastūmėjo gilintis į Lietuvos nepriklausomybės karų bei pokario laikų istorijos įvykių rekonstrukciją.
– Kiek laiko investuojate į vieną projektą? Kas sudėtingiausia rekonstruojant?
– Dažniausiai dirbu ties vienos uniformos atkūrimu, tad jos galutinį rezultatą galima pasiekti per du-tris mėnesius, tačiau yra buvę atvejų, kai teko atkurti keliolika skirtingų uniformų per tris mėnesius. Dažnai darbus apsunkina tai, kad atkuriu ne tik uniformas, tačiau ir uniforminius ženklus (kepurių kokardas, apykaklių ženklus, antsiuvus), kadangi šia veikla Lietuvoje mažai kas užsiima.
Taip pat, beveik visos minėto laikotarpio dokumentinės nuotraukos yra juodai baltos, todėl didelį iššūkį kelia vien spalvų atkūrimas: informaciją tenka rinkti iš keliolikos šaltinių, ją analizuoti, lyginti, diskutuoti su kolegomis ir, kartais, net priimti sprendimus savo nuožiūra. Na, o jie ne visuomet gali būti 100 procentų teisingi.
– Ką toliau „veikia“ jūsų kurtos uniformos?
– Retesnes tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformas ar pokario partizanų kovotojų uniformas saugau namuose, kadangi tenka dalyvauti renginiuose ar aprengti filmų aktorius. Gaunu ir užsakymų iš įvairių muziejų, Lietuvos kariuomenės dalinių, todėl dažnai jos „keliauja“ į ekspozicijas ten ar net į privačias kolekcijas.
– Iš kur semiatės įkvėpimo projektams?
– Įkvėpimas atkeliauja per azartą susiduriant su naujais iššūkiais, norą išbandyti ir sužinoti kažką naujo šioje srityje. Tačiau, turiu pripažinti, kad uniformą įdomu atkurti tik vieną kartą. Būna atvejų, kad projektą pageidauja pakartoti kitas muziejus – tokiais atvejais įkvėpimo būna žymiai mažiau, nes ne visada lengviau pakartoti, nei kurti unikalų projektą.
– Be uniformų rekonstrukcijos, kokiomis dar veiklomis užsiimate?
– Prieš dvejus metus vėl teko pabūti studentu, baigiau profesines pedagogikos studijas. Baigiamajam darbui, suprojektavau ir su bendraminčių pagalba pagaminau edukacinę priemonę – Lietuvos partizanų bunkerį-muziejų lengvojo automobilio priekabos bazėje.
Kartais, pakvietus mokykloms ar kultūros įstaigoms, važiuoju vesti edukacinius užsiėmimus. Taip pat, su bendraminčiais dalyvaujame patriotiniuose renginiuose, minėjimuose, bendradarbiaujame su Lietuvos kariuomene, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos Šaulių sąjunga, švietimo įstaigomis ir kitomis organizacijomis, padėdami įvairiuose projektuose ar viešuosiuose renginiuose.
Džiaugiuosi, kad ir abu sūnūs dažnai kartu su manimi dalyvauja Lietuvos partizanų kovų rekonstrukcijoje. Man tai yra labai brangu, aš tuo didžiuojuosi. Dukra tik būdama maža spėjo vieną kitą kartą sudalyvauti karo istorijos rekonstrukcijoje ir dabar jau to daryti nebedrįsta, tačiau mus vis tiek labai palaiko.
Vienas mano sūnų taip pat įgyvendino seną tėvo svajonę tarnauti savo šaliai – po vidurinės mokyklos tapo savanoriu šauktiniu Lietuvos kariuomenėje.
– Kas jums yra pilietiškumas?
– Skambės keistai, bet, mano atveju, pilietiškumas tapo tarsi mano hobiu, kadangi po truputį iš domėjimosi pasaulinių karų istorija, tai pavirto gilinimusi į mūsų laisvės kovų istoriją, informacijos apie ją rinkimu ir atkūrimu, skleidimu visuomenei, o ypač jaunajai kartai. Šiandien dažnai užmirštame, kad tai, ką dabar turime, yra mūsų trapios valstybės istorijos padarinys. Labai svarbu šią istoriją branginti.
