2022 m. vasario 24 d. Rusijai užpuolus Ukrainą, pakitusi situacija užklupo ir Lietuvos-Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje programos projektų dalyvius. Planuotos kelionės į unikalias lovatieses gaminančių garsių liaudies meistrų dirbtuves Ivano Frankivsko srityje teko atsisakyti dėl pavojingų karo sąlygų, tačiau projekto vadovė Ukrainoje huculų kilmės prof. habil. dr. Olena Nykorak nenuleido rankų ir projekto kolegas su unikaliu savo krašto paveldu supažindino nuotoliniu būdu. 2022 metų gruodžio mėnesį įvyko projekto “Unikalios etnografinės tekstilės technologijos: išsaugojimo patirtis Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje (UNIETHNOTEX)” nuotolinis seminaras, kurio metu Lietuvos ir Ukrainos mokslininkai susipažino su labai sena, bet išsaugota iki šių laikų unikalia Karpatų lyžnykų gamybos technologija.
Huculija ir jos gyventojai
Huculija – tai istorinė etnografinė Ukrainos Karpatų sritis (daugiausia Ivano Frankivsko ir Černivcių sritys), kurioje gyvena huculai – Karpatų kalniečių ukrainiečių etninė grupė. Kartu su lemkais ir boikais huculai laikomi Karpatų tikraisiais vietiniais gyventojais. Nuo seno užsiiminėję daugiausia galvijininkyste kalnų ganyklose, miško verslais, medienos plukdymu kalnų upėmis, huculai puikiai išvystė ir dailiuosius amatus, garsindami savo kraštą margintais kiaušiniais, austais ir siuvinėtais gaminiais, medžio drožiniais, odos ir vario dirbiniais, specifinių formų ir spalvų puodininkyste. Tačiau Javorivo kaimas Huculijoje nuo senų laikų garsėja išskirtiniais gaminiais iš avių vilnos – Karpatų lyžnykais. Šie huculų antklodėmis dar vadinami austi gaminiai, abiejose pusėse turi ilgą pūką. Šilti ir gražūs dažniausiai raštuoti lyžnykai nuo seno buvo įprasti kasdieniniame huculų gyvenime. Tai ir margaspalvės lovatiesės, ir siauri net iki 5 – 6 metrų ilgio suolų dangalai, ir šiltos antklodės, ir gūnios arkliams.
Unikali huculų lyžnykų gamybos technologija
Javorive niekas iš vietinių amatininkų negali tiksliai pasakyti, kada čia pradėjo gaminti lyžnykus. Kiek save pamena, šiose apylinkėse lyžnykus gamino visada. Specifinio amato kilmė glaudžiai susijusi su nuo senų laikų vystyta avininkyste, davusia žaliavą lyžnykų gamybai.
Vilna iššukuojama rankiniais įrankiais arba specialiomis mašinomis. Iššukavus specialiai lyžnykams verpiami stori (iki 1 cm skersmens) siūlai. Verpiant vilnos sruogos lengvai susukamos taip suformuojant skirtingo storio minkštą siūlą, kas vėliau lemia ilgo pūko gavimą lyžnyko paviršiuje. Norint gauti reikiamo ilgio paviršiaus pūką ir mažesnį nubyrėjimą terminio apdorojimo metu, lyžnykų gamybai parenkama aukščiausios kokybės ilgo plauko šiurkšti vilna.
„Išties įdomi ir specifinė senoji huculiškų lyžnykų gamybos technologija. Lyžnykai audžiami horizontaliomis staklėmis, dviem nytimis kaišytine audimo technika“, – pastebėjo E. Kumpikaitė. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lyžnykai buvo dryžuoti, su vienodo arba skirtingo pločio juostomis. Paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje pradėta gaminti lyžnykus su zigzago arba rombo formos figūromis, kurios buvo vadinamos „koverci“. Kosivo regionui būdingi gaminiai, kuriuose išilgai centrinės linijos išdėstyti trys ar keturi koncentriniai rombai, abiejuose kraštuose simetriškai aprėminti įvairiaspalviais zigzagais. Pagal panašią schemą sudaromos lyžnykų figūrų kompozicijos, vadinamos „huculiškomis“. Jose didelės figūros ir zigzagai turi lygias briaunas, nes laiptuoti ornamento kontūrai sudėlioti iš mažų kvadratėlių.
Pasak E. Kumpikaitės, originalus specifinis paskutinis lyžnyko gamybos etapas – vėlimas, audinio tankinimo būdas. Veliama taip vadinamame „valile“ – į apačią siaurėjančioje medinėje statinėje ar panašios formos dėžėje. Iš aukštai krentanti stipri vandens srovė nutaikoma taip, kad vartytų veliamą lyžnyką. Vandenyje vilnos verpalai minkštėja ir, veikiant čiurkšlės smūgiams, iš jų paviršiaus ištraukiami vilnos pluošto galiukai. Dėl tokio poveikio gaminys sutankinamas, o ant jo paviršiaus lieka tankus ir ilgas pūkas (4-6 cm). Gaminio sutankinimo procesas gali trukti iki dviejų parų. Per tą laiką lyžnykas susitraukia: 30 – 40 cm ataudų ir šiek tiek mažiau metmenų kryptimis.
Lyžnykų tradicijos puoselėjamos iš kartos į kartą
Senoji huculų lyžnykų gamybos tradicija išsaugota ir puoselėjama tik šio regiono vietinių amatininkų pastangų dėka. Gamybos technologija perduodama iš kartos į kartą. Kaip pavyzdį, O. Nykorak papasakojo apie vieną garsią Javorivo kaimo (Kosivo raj., Ivano-Frankivsko sritis) liaudies meistrų giminę Škribliakus. Giminės vyrai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vystė ir populiarino medžio raižinių gamybą, o moterys užsiiminėjo tradiciniu audimu ir siuvinėjimu. Šiuo metu lyžnykų tradicijas puoselėja ir jaunajai kartai perduoda garsi tų kraštų liaudies meistrė Olena Škribliak-Prokopjuk.
Nors avių auginimas šiais laikais sumažėjęs dėl mažo pelningumo, lyžnykų gamintojų amatas nenunyksta. Gamybai reikalinga avių vilna atsivežama iš Užkarpatės, kaimyninės Moldovos ir Rumunijos. Prisitaikant prie rinkos dabar lyžnykai gaminami kiekvienam skoniui: dvigubi, su sudėtingais raštais, įvairiaspalviai. „Tačiau pirmieji gaminiai nebuvo panašūs į šiuolaikinius. Jie dažniausiai buvo paprasti – pilki, balti, juodi arba dryžuoti. Naudotos audimo staklės buvo dvigubai siauresnės, todėl norint pagaminti platų lyžnyką, reikėdavo susiūti kelis mažesnius“ pastebi D. Milašienė.
„Patys seniausi lyžnykai buvo natūralių avių vilnos spalvų, puošti skirtingų atspalvių skersinėmis juostomis. Vėliau vilną imta dažyti augalais, naudojant vietines Karpatų augalijos žaliavas. XX a. plačiai paplitus sintetiniams dažams, spalvos ėmė keistis ir tradicinių lyžnykų ornamentuose“, – pastebi Ž. Rukuižienė.
„Buvo labai įdomu susipažinti su specifine huculų audinių kategorija – dangalais lyžnyk. Labai įdomus panaudojimas: ir užtiesti, ir užsikloti, ir namus papuošti. Tokia užtiesalų rūšis Lietuvoje nebuvo paplitusi“, – dalinasi įspūdžiais E. Nenartavičiūtė.
Pasak D. Milašienės, dauguma mūsų tautiečių ieško gaminių iš kuo švelnesnės vilnos, tuo tarpu kalniečiai huculai ir šiais laikais nesibaimina iš gana šiurkščios natūralios vilnos pagamintų pledų-lyžnykų „kandžiojimo“. Jie tai linksmai priima kaip natūralų masažą, skatinantį kraujotaką ir gerinantį savijautą.
Projektas remiamas Lietuvos mokslo tarybos ir Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos [projekto numeris Lietuvoje S-LU-22-5, Ukrainoje M/21-2022].
