Pereiti prie turinio

KTU aviacijos inžinerijos ekspertas: kiek efektyvi gali būti „Dronų siena“ Lietuvoje?

Svarbiausios žiniasklaidai | 2025-11-24

Plk. ltn.(ats.) dr. Saulius Japertas, Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto docentas, Aviacijos inžinerijos ekspertas

Dronai iš esmės pakeitė šiuolaikinio karo pobūdį. Jie padarė mūšio lauką „skaidrų“ –  paspartino sprendimų priėmimą, sumažino smūgių kainą ir kartu pademonstravo įrangos pažeidžiamumą elektroninei įtakai.

Šiandien sunku įsivaizduoti konfliktą be masinio dronų naudojimo – nuo lengvųjų kvadrokopterių iki sunkiųjų atakos nepilotuojamų priemonių. Pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad dronai naudojami asimetriniuose konfliktuose ir hibridiniame kare.

KTU dėstytojas doc. Saulius Japertas
KTU dėstytojas doc. Saulius Japertas

Agresiją prieš Ukrainą vykdanti šalis supranta, kad asimetriniai konfliktai ir hibridiniai karai reikalauja lankstumo ir gebėjimo veikti „pilkojoje zonoje“ – žemiau atviros karinės konfrontacijos slenksčio.

Šiuo atveju dronai yra idealus įrankis, suteikiantis jai strateginių pranašumų keliose srityse. Tad nenuostabu, kad Europos Sąjunga ir NATO šalys, ypač besiribojančios su šalimi agresore ir Baltarusija, bando spręsti klausimus dėl apsaugos nuo priešiškų nepilotuojamų sistemų panaudojimo.

Vienas iš pastaruoju metu siūlomų sprendimo variantų yra „Dronų siena“. Tačiau gilesnio paaiškinimo, kas tai per siena, beveik, nėra. Tad natūralu, kad gali kilti įvairų klausimų – kiek ta „Dronų siena“ gali sunaikinti dronų vienu metu? Ar ji gins ir mažuosius Lietuvos miestelius? Ir ar yra neįveikiama?

Neaiškios sąlygos ir pajėgumo įvertinimas

Klausimas, kiek dronų gali neutralizuoti „Dronų siena“, šio projekto tekste nėra aiškiai atsakomas. Čia minima, kad miestų ir kritinės infrastruktūros aprėpčiai reikėtų apie 60–85 perėmimo (interceptor) sistemų.

Tai suteikia tam tikrą pajėgumą, bet nereiškia neriboto atsparumo dronų spiečiams ar greitoms raketoms. „Dronų siena“ turės ribotą efektyvumą: ji gali efektyviai kovoti su žemai skrendančiomis grėsmėmis (FPV dronais, klajojančia amunicija ir pan.), bet neužtikrins pilnos apsaugos nuo didelio greičio ir/ar aukštoje trajektorijoje skrendančių balistinių raketų.

Tam reikalinga įprasta oro gynyba, ir priešbepilotė gynybos sistema (PBGS, angl. C-UAS, Counter-Unmanned Aircraft System) turi būti integruota, o ne skirta ją pakeisti. Tai leidžia daryti išvadą, kad sistema neutralizuoti gebės tik tiek grėsmių, kiek turės kinetinių ar perėmimo resursų vienu metu. Kitaip tariant, jei turima, pavyzdžiui, 60 perėmimo vienetų ir kiekvienas vienu metu gali vykdyti 1–3 užduotis (priklauso nuo sistemos charakteristikų), tuomet maksimalus vienalaikis fizinis taikinio sunaikinimas (angl. „hard-kill“) pajėgumas yra poros dešimčių taikinių vienu metu.

Tačiau tikslus skaičius labai priklauso nuo perėmimo sistemos taktinių charakteristikų ir amunicijos atsargų. Taip pat reikia turėti omeny perpildymą, kada oro erdvėje pasirodo didelis spiečius dronų.

Projekte akcentuojama, kad elektroninė kova (EK), priskiriama funkciniam sunaikinimui (, angl. „soft-kill“) gerai veikia prieš pigias FPV dronų sistemas. Tačiau EK ir atskiri perėmimo sprendimai turi ribotą pajėgumą prieš didelio tankio spiečius ar sinchronizuotą srautą. Jeigu priešas paleidžia šimtus mažų dronų, sistema gali būti perpildyta ir dalis taikinių praskris.

Kiek dronų praskristų į Lietuvą?

Pabandykime įvertinti, kiek dronų praleis projekte aprašyta „Dronų siena“. Pagal jame nurodytą 60–85 perėmimo sistemų skaičių ir darant prielaidą, kad kiekviena gali susidoroti su 1–2 taikiniais vienu metu, bendras vienalaikis „hard-kill“ pajėgumas būtų apie 120–170 taikinių (labai apytikslis vertinimas, priklausantis nuo realių techninių charakteristikų ir amunicijos atsargų).

Tiek ar net daugiau „Shahed“ tipo dronų šiuo metu per vieną dieną pagamina agresorės įmonės. Turint omenyje, kad šalis agresorė į Ukrainą paleidžia daugiau nei penkis šimtus dronų vienu metu, projektuojama sistema tokiu atveju būtų perkrauta. Tai apytikslis vertinimas, nes projekte nėra tikslių įverčių apie vienalaikį neutralizavimo greitį.

Atliekant stochastinius skaičiavimus ir darant prielaidą, kad sistema gali fiksuoti 200 taikinių su 95% tikimybe, o atakuoja 200 dronų, kurių sunaikinimo tikimybė yra 90%, prasiveržusių pro „dronų sieną“ dronų skaičius tikėtina būtų 29.

Akivaizdu, kad „prasiveržusių“ dronų skaičius būtų pakankamai didelis. Tai apytikslė vertė, nes, pvz., jei vienas perėmėjas gali vienu metu „dirbti“ su dviem dronais, šis skaičius mažėtų. Taip pat šis skaičius keistųsi, jei dronai būtų paleisti ne vienu metu, tačiau tam tikrais laiko intervalais.

Pasitikėjimas elektronine kova

Projekte teigiama, kad „artimoji žvalgyba ir FPV dronų atsako lygmuo – antroji grandis, kuri aktyvuojama per kelias sekundes po taikinio identifikavimo. Šie dronai žvalgo taikinius ir atlieka smūgius nedideliuose atstumuose (1–5 km), veikia kaip „savižudžiai“ su sprogmenimis“.

Atrodytų puiku, bet yra niuansų. FPV dronai yra valdomi tiesiogiai ryšio kanalais. Priešininkui panaudojus EK elementus, tokie dronai-perėmėjai gali tapti nebevaldomi. Be to, projekte teigiama, kad pirmame gynybos lygyje bus panaudoti radijo dažnio slopintuvai, kurie gali (kas paneigs) užslopinti ir draugiškus FPV dronus. Galiausiai, priešininkui panaudojus paprasčiausius metodus, tokius kaip dūmų granatos ar šviesos blyksniai, FPV dronų operatoriai praktiškai būtų apakinti net ir tuo atveju, jei tai būtų per šviesolaidį kabelį valdomi FPV dronai.

Panaši situacija ir su palydovinės navigacijos (GNSS) signalų trikdikliais. Karo Ukrainoje pradžioje dronų valdymas priklausė nuo operatoriaus ir palydovinių navigacinių sistemų, tačiau dabar „Geran-2“ („Shahed 136“), „Gerbera“, „Lancet“ ir daugelis kitų dronų skrenda autonomiškai.

Navigacijai naudojamos technologijos (CRPA, fotogrametrija, sudėtingos INS) yra itin nejautrios palydovinės navigacijos slopinimui. Jų nefiksuoja ir pasyvūs radarai. Tai galioja ir FPV dronams su valdymu per šviesolaidį kabelį. Jautrūs EK priemonėms lieka tik radijo bangomis valdomi FPV ir primityvūs, kaip „Molnija“, „Archangel“ ar „Severnyj veter“, dronai. Tai nereiškia, kad EK prarado prasmę, bet nereikėtų jomis per daug pasitikėti.

Padėtų lazeriai ir mikrobangos?

Antrajame gynybos lygyje numatomos kietojo neutralizavimo priemonės: lazeriai ir mikrobangos. Kalbant apie jų panaudojimą, reikia atkreipti dėmesį į šias ypatybes.

Izraelio lazerinis sprendimas, vadinamas „Iron Beam“, kuris yra integruotas su „Geležinio kupolo“ („Kippat Barzel“)  sistema, naudoja keturias lazerines priemones. Prieinami pranešimai apie tokių sistemų panaudojimą leidžia spręsti apie tam tikrus lazerinės ginkluotės trūkumus.

Pirmasis trūkumas – vieno taikinio pažeidimui reikia dviejų lazerinių priemonių arba dviejų lazerinių spindulių. Antrasis – norint neutralizuoti taikinį, jį reikia fiksuoti kelias dešimtis sekundžių (taip vadinamas „dwell time“).

Idealiomis sąlygomis (mažas plastiko ar kompozito dronas, didelė lazerio galia ir talpa, idealios oro sąlygos, dronas „kybo“ vienoje vietoje ir pan.) toks poveikis dronui pasireikštų per keletą sekundžių nuo to momento, kai lazeris užfiksuojamas ant drono. Bet kaip dažnai pasireikš idealios sąlygos ir per kiek laiko lazeris bus užfiksuotas ant drono? Jei skristų apie 200 dronų, reikėtų apie panašaus kiekio lazerinių sistemų – ar tai realu?

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Trečiasis trūkumas – lazeris itin jautrus oro sąlygoms. Izraelyje, kur beveik visus metus plieskia saulė, panaudojimas yra realus, tačiau koks efektyvumas būtų Lietuvoje, esant dažnai blogoms oro sąlygoms?

Mikrobangų ginklai, skirtingai nuo lazerių, leidžia neutralizuoti taikinius, patekusius į veikimo tūrį (gali būti ir dešimtys dronų). Tačiau didelių energijų poreikis, aušinimo sistemos ir antenų dydis greitai išslaptins tokios sistemos lokaciją. Mikrobangos taip pat jautrios oro sąlygoms. Svarbu nepamiršti (ką konstatuoja ir gamintojai), kad tokie ginklai gali paveikti civilinę ar draugišką infrastruktūrą ir elektroniką. Tai reikalauja papildomo rizikos vertinimo, taisyklių ir panaudojimo apribojimo.

Be to, tokia ginkluotė nors ir yra sukurta, tačiau informacijos, kad panaudota realiuose kariniuose veiksmuose, nėra. Viešos demonstracijos paprastai vykdomos optimaliomis sąlygomis arba specialiai parinktuose laukuose. Todėl tik kai kurioms sistemoms suteiktas „lauko“ („theater assessment“) statusas, kuris reiškia, kad pilnas kovinis panaudojimas nėra ištirtas – kitos sistemos neturi net tokio statuso.

Dronų sienos iššūkiai

Vienas pagrindinių iššūkių – pasyviųjų gynybos priemonių trūkumas. Kas bus, jei priešiški dronai prasiverš pro „dronų sieną“? Viena iš likusių gynybos priemonių būtų pasyvių priemonių naudojimas.

Tačiau projekte visiškai nekalbama apie pasyvių priemonių panaudojimą gynybai nuo dronų. Nors galime šaipytis iš agresorių šalies tankų, apdengtų tinklais ar grotomis, ukrainiečiai pripažįsta tokių pasyvių priemonių efektyvumą. Ukrainos gynėjai naudoja tinklus ar kitas pasyvias priemones, gindami savo objektus ir infrastruktūrą nuo dronų.

Dar vienas iššūkis – dronų taktikos kaita. Projektas parengtas remiantis karo Ukrainoje patirtimi. Dronų karas Ukrainoje turėjo savo panaudojimo taktikos fazes, kurios per trumpą laiką (tris metus) jau keturis kartus pasikeitė. Kodėl manoma, kad dronų ataka prieš Lietuvą bus vykdoma pagal tą taktiką, kuri naudojama šiuo metu? Projektas į šį klausimą neatsako, todėl siūlomas „dronų sienos“ modelis gali tapti per siauras ir nepakankamai universalus.

Yra ir daugiau problemų

Iš projekte pateiktos informacijos galima spręsti, kad „Dronų siena“ veiktų taktiniame lygmenyje. Tačiau kiekvienas kariškis pasakys, kad dar yra operatyvinis (operacinis) ir strateginis lygmenys. Ar tai reiškia, kad šie du lygmenys nėra reikšmingi Lietuvai? Viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad apie strateginį gynybos nuo dronų lygmenį nekalbama iš viso. Galbūt tai įslaptinta, tačiau net ukrainiečiai apie šiuos lygmenis kalba atvirai.

Visa sistema paremta ryšio tinklais („Starlink“, „LoRa“, 4G/5G, AES šifravimas) ir dirbtinio intelekto (DI) valdymu. Kibernetinės atakos, signalų trikdymas ar GPS signalo klastojimas (angl. spoofing) galėtų paralyžiuoti visą sistemą. Priešas galėtų pasinaudoti klaidingais signalais arba užkrėsti valdymo centrus.

Taip pat projekte siūloma „vieninga C5ISR architektūra“, jungianti visus jutiklius, dronus ir operatorius. Dronai patys yra judantys jutikliai ir (arba) užduoties atlikėjai (efektoriai). Kai juos sujungiate į tinklą, jie tampa tinklais grindžiamos karybos (angl. NCW, Network-Centric Warfare) elementais, užtikrinančiais greitą informacijos ciklą, kurio principas yra „aptik taikinį, jį išanalizuok, priimk sprendimą ir jį neutralizuok“.

Toks greitas ciklas leidžia mažesnėmis priemonėmis pasiekti didelį taktinį efektą. Masinio dronų panaudojimo taktika („masė be kainos“) reikalauja greitos koordinacijos ir automatinio valdymo, o tai yra būtent minėtos karybos privalumas. Tačiau tokio masto integracija yra labai rizikinga praktikoje: bet koks sistemos sutrikimas ar nesuderinamumas tarp modulių galėtų išjungti dalį „dronų sienos“. Projekte apie priemones, leidžiančias neutralizuoti tokių sutrikimų pasekmes, nekalbama.

Etika ir žmogiškieji ištekliai

Projekte praktiškai nekreipiamas dėmesys į teisinius ir etinius iššūkius. Jau dabar stebimi, kokie iššūkiai yra su dronų ir balionų numušimu.

Tiek kariuomenės, tiek pasienio atstovai aiškina apie teisines, moralines ir etines pasekmes, jei dronai bus numušti taikos metu. Tuo tarpu projekte teigiama, kad dronai su DI priima sprendimus ir gali smogti autonomiškai. Kyla etinis ir teisinis klausimas: kas atsako, jei tokia sistema netyčia smogia neteisėtam taikiniui ar civiliam objektui, sužeisdama ar pražudydama civilius asmenis, galbūt ir vaikus?

Prie teisinių aspektų galima priskirti ir privatumo klausimą – „Dronų siena“ apima nuolatinį stebėjimą net ir taikos metu – garso, vaizdo, termovizijos, radijo dažnių signalų analizę pasienyje ir gilyn į teritoriją. Tai gali kelti privatumo, duomenų apsaugos ir civilinės teisės klausimų, jei sistema veiks ir taikos metu.

Taip pat tokiai „Dronų sienai“ reikia tūkstančių kvalifikuotų operatorių, analitikų, inžinierių, EK specialistų. Šiuo metu tokių pajėgumų Lietuvoje beveik nėra. Sistemos efektyvumas priklausytų nuo ilgalaikio ir brangaus personalo rengimo.

Kyla klausimas, ar atliktas auditas, kiek ir kokių specialistų reikės užtikrinant efektyvų „Dronų sienos“ veikimą? Tai ne tik dronų operatoriai ir ginkluotų pajėgų personalas, bet ir elektronikos, telekomunikacijų, aviacijos, IT specialistai, galbūt ir chemikai, mechanikos bei statybos inžinieriai.

Moderni gynybos sistema

Viena vertus, nežiūrint kai kurių šiame straipsnyje išdėstytų minčių, „Dronų siena“ yra moderni gynybos sistema. Ji sukurta išmaniai naudoti technologijas, nekenkiant žmonių saugumui. Tai investicija į taiką, saugumą ir Lietuvos technologinę nepriklausomybę.

Kita vertus, šiuolaikinis karas remiasi tinklais grindžiamos karybos doktrina, kurioje bepiločių sistemos yra kertinis akmuo taktinėje grandinėje.

Bepiločių orlaivių sistemos neutralizavimo (angl. C-UAS) ir Vadovavimo, valdymo, ryšių, kompiuterių, kibernetinės erdvės, žvalgybos, stebėjimo ir žvalgymo (angl. C5ISR) sistemų integracija bei elektroninės kovos ir perėmimo sistemų derinimas – kritinis momentas taktiniam efektyvumui. Tam būtų tikslinga sukurti realaus lauko testavimo poligoną ir automatizuotus reagavimo algoritmus.

Kalbant apie tolimesnį „Dronų sienos“ projekto vystymą, visų pirma tikslinga atlikti situacijos studiją ir jos pagrindu parengti gaires, o tada kreiptis į politikus dėl šios sistemos strategijos parengimo.

„Dronų siena“ – nacionalinės gynybos inovacija. Reikia subalansuoto finansavimo plano ir aiškaus NATO integracijos kelio. Svarbu nustatyti atsakomybės ribas ir įtraukti privačius partnerius.

Investicija turėtų būti ne tik į gynybą, bet ir į technologinę pažangą. Taip pat į „Dronų sieną“ būtina pažvelgti ne tik iš taktinio, bet ir strateginio lygmens. Ir, žinoma, neužmiršti įstatymų, kurie leistų išvengti teisinių ir etinių kolizijų šios sistemos panaudojimo atveju.