Paskelbus karantiną Lietuvoje, perėjimas prie nuotolinių studijų tapo rimtu iššūkiu Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojams. Per itin trumpą laiko tarpą jiems teko pritaikyti paskaitų, pratybų ir laboratorinių darbų turinį darbui per nuotolį, spręsti kylančius technologinius iššūkius ir užtikrinti kokybišką paskaitų vedimą pasikeitusiomis sąlygomis. Pakalbinome skirtingų KTU fakultetų dėstytojus, kaip jiems pavyko susidoroti su kylančiais iššūkiais ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Kviečiame skaityti interviu su KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto lektore dr. Laura Gegeckiene, Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto dėstytoja docente Renata Žvireliene, Cheminės technologijos fakulteto dėstytoju docentu Zenonu Valančiumi bei Elektros ir elektronikos fakulteto lektore Neringa Dubauskiene.
Kaip paskelbus karantiną sekėsi pasiruošti studijoms nuotoliniu būdu?
Dr. Laura Gegeckienė: Sužinojus, jog visas mokymo procesas perkeliamas į skaitmeninę erdvę, pirmiausia mane ir, manau, daugumą kolegų apniko abejonės – ar sugebėsiu, ar mokėsiu, ar susidorosiu?.. Toliau sekė daugybė klausimų: kaip, kas, kada ir kur viskas turėtų vykti? Atslūgus emocijoms, prasidėjo nuotolinio darbo plano kūrimas. Eigoje paaiškėjo, jog su „EDU_lab” kolegų mokymais esame neblogai pasiruošę ir prisitaikę pasikeitusiam mokymo procesui, tam puikiai pasitarnavo „Moodle” sistema, taip pat išmokome taikyti įvairias nuotolinio mokymo platformas. Žinoma, iššūkių buvo ir jų atsiranda iki šiol, tačiau tai tik skatina mus dar labiau pasistengti ir veda į priekį.
Doc. Renata Žvirelienė: Lietuvoje paskelbtas karantinas daug ką pakeitė tiek kiekvieno mūsų asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. Taip jau sutapo, kad prieš karantino paskelbimą su studentais paskaitų metu analizavome iššūkius, su kuriais susiduria koronaviruso paliestos šalys, tačiau jau po savaitės mes patys susidūrėme su šiuo dideliu iššūkiu. Savaime suprantama, jog tiek man, tiek kolegoms pagrindinis klausimas buvo – kaip sklandžiai vykdyti ugdymo procesą nuotoliniu būdu pandemijos akivaizdoje? Norisi pasidžiaugti, jog netikėtiems pokyčiams universiteto E. mokymosi technologijų centro bei Panevėžio fakulteto administracijos ir informacinių technologijų grupės pagalbos dėka pasiruošėme per dvi savaites – įvaldėme „Zoom” programą ir jau beveik mėnesį paskaitas studentams skaitome nuotoliniu būdu.
Doc. Zenonas Valančius: Už visus atsakyti sunku, buvo girdėti įvairių problemų. Tačiau, kalbant apie situaciją fakultete, turiu pasakyti, kad visi klausimai buvo sprendžiami operatyviai. Dekano iniciatyva visi darbuotojai laiku buvo aprūpinti kompiuteriais su vaizdo ir garso įranga, todėl nei vienam darbuotojui nereikėjo ir neteko skaityti paskaitų fakulteto auditorijose. Universitete anksti prasidėjo mokymai, kaip organizuoti studijas nuotoliniu būdu, todėl bendravimas su studentais prasidėjo ir dabar vyksta tikrai sklandžiai. Visa dėstymui skirta medžiaga jau anksčiau buvo pateikta studentams „Moodle” sistemoje, todėl, atsižvelgiant į naują studijavimo būdą, tereikėjo ją šiek tiek pakoreguoti ar papildyti.
Vedu modulį, kurį klauso 140 studentų. Pradžioje galbūt sudėtingiausia buvo tai, kad „Zoom” programa reikalavo atsijungimo po 40 min., o po to ir vėl prisijungti. Tačiau įsigijus licenciją viskas vyksta gana sklandžiai. Man, kaip ir daugeliui studentų, trūksta gyvo bendravimo ir diskusijų tiesiogiai.
Lektorė Neringa Dubauskienė: Visų pirma, sunku buvo susitvarkyti su užgriuvusia informacijos lavina, atsirinkti, kas svarbu, naudinga ir reikalinga, o ką atmesti. Tiek kvietimų į seminarus, straipsnių nuorodų ir rekomendacijų nesu gavusi niekad anksčiau, ir nors buvo tikrai įdomių dalykų, visiems jų laiko neužtenka. Pasiruošti nebuvo sunku – mano vedamų modulių medžiaga jau buvo „Moodle” platformoje, todėl reikėjo tik iš naujo peržiūrėti įvairias veiklas ir užduotis, kurias paprastai atliekame gyvai, paskaitų metu.
Kiek sunkiau buvo tvarkytis su nerimu ir netikrumu dėl ištikusios situacijos. Neabejoju, kad ir mūsų studentai, net ir tie, kurie paskaitose dalyvauja entuziastingai, taip pat jaučiasi neužtikrinti, todėl stengiausi rūpintis ne tik tinkamu kurso medžiagos išdėstymu, bet ir ryšio su studentais palaikymu.
Kitas sunkumas – norėjosi padaryti daug daugiau, geriau apgalvoti kai kurias užduotis, bet situacija vertė reaguoti greitai, todėl teko nuolat sau priminti, kad tobulos paskaitos neegzistuoja, o ypač dabar, kai esame apriboti neįprastos situacijos. Didžiausi nuostoliai – laboratoriniai darbai, kurių metu studentai klysdami ir bandydami iš naujo turėjo galimybę mokytis giliau. Sudaryti galimybę taip lengvai daryti klaidas, pasitaisyti ir vėl bandyti virtualioje aplinkoje, deja, nepavyko, man asmeniškai tai atrodo didžiausias šios situacijos nuostolis.
Kaip į pasikeitusį darbo pobūdį reagavo kolegos-dėstytojai ir studentai jūsų fakultete?
L. Gegeckienė: Pirmosios savaitės buvo sunkiausios, pilnos nežinomybės, bet tuo pačiu ir įdomiausios. Tai, kas nepatirta ir nežinoma, visada intriguoja. Pirmųjų nuotolinių užsiėmimų metu sunkiausia buvo priprasti, kad studentų nematai (dažnu atveju ir negirdi). Juokavau su studentais, kad kontaktinių užsiėmimų metu nors emocijas galėdavau matyti, o šiuo atveju – nei vaizdo nei garso. Tačiau, kaip sakoma – gyveni ir mokaisi. Pridėjus į nuotolinę paskaitą interaktyvumo, paruošus mini testus ir įterpus problemų sprendimo užduočių, kitapus ekrano atsiranda ir vaizdas, ir garsas, ir net tarpusavio diskusijos.
R. Žvirelienė: Manau, jog pirmosios nuotolinių studijų dienos buvo neįprastos – daugeliui iš mūsų tai sukėlė nerimą, nežinomybę. Aš pati kaip dėstytoja mąsčiau, kaip teks dirbti nuotoliniu būdu neturint akių kontakto ir nuolatinio grįžtamojo ryšio. Todėl pirmosios nuotolinės paskaitos galbūt vyko ne taip sklandžiai, kaip norėjosi. Kadangi studentai, kuriems dėstau, yra supratingi ir tolerantiški, todėl jie tai priėmė natūraliai.
Z. Valančius: Dėstytojai suprato situacijos sudėtingumą, todėl nepanikavo, bendromis pastangomis susitvarkėme su iškilusiomis problemomis. Manau, studentams, galbūt ir jų tėvams, didžiausias rūpestis buvo pasirūpinti pakankamu kiekiu kompiuterių namuose. Bendraujant su studentais sužinojau, kad ne vieno šeimoje yra dar keli studijuojantys ar mokyklinio amžiaus jaunuoliai bei patys tėvai, kurie namuose dirba nuotoliniu būdu. Į tai privalėjome atsižvelgti ir mes dėstytojai.
Karantinas privertė studentus labai greitai palikti bendrabučius ar nuomojamus butus, dalis nepasiėmė su savimi visų reikalingų mokymosi priemonių, tikėdami greitu sugrįžimu į auditorijas. Tačiau šioje situacijoje padėjo papildomai į „Moodle” sistemą įkelta medžiaga. Todėl nusivylusių ar nepatenkintų studentų pastabų dekano kiekvieną savaitę organizuotuose susitikimuose su studentais negavome. Bet visos pastabos susitikimų metu buvo išgirstos ir, manau, į jas atsižvelgta.
N. Dubauskienė: Reakcija į situaciją buvo teigiama – net ir tie dėstytojai, kurie iki šiol skeptiškai žiūrėjo į virtualius įrankius, suskubo domėtis galimybėmis ir ieškoti išeičių. Karantino pradžioje studentai buvo smalsūs, aktyvūs, netgi labiau patenkinti virtualiomis paskaitomis negu tomis, kurias turėjo iki šiol, bet pastaruoju metu iš jų girdžiu, kad jie pasiilgo gyvo bendravimo ir darbo auditorijose. Sunkiausia tiems, kurių baigiamuosiuose darbuose buvo numatyti eksperimentai ir darbas laboratorijose, tikiuosi, kad visiems pavyko persiorientuoti.
Kokia situacija dabar, praėjus beveik mėnesiui nuotolinių studijų?
L. Gegeckienė: Manau, kad Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetas puikiai tvarkosi su esama situacija. Administracija visada pasiruošusi pagelbėti, kolegos mielai pasidalina gerąja patirtimi ir žiniomis. Mūsų fakulteto dėstytojai ir studentai atsakingai žiūri į pasikeitusią situaciją, todėl bendromis jėgomis esamoje situacijoje pasieksime maksimaliai gerus mokymo(-si) rezultatus.
R. Žvirelienė: Reikia pažymėti, jog kai kurie Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto dėstytojai savo praktikoje jau buvo taikę nuotolinį mokymą, o tie, kuriems tai buvo nauja patirtis – manau, puikiai susitvarkė su šiuo neeiliniu iššūkiu. Įvertinant tai, kad šiuolaikiniams studentams technologijos yra neatsiejama kasdieninio gyvenimo dalis, jie į šią susiklosčiusią situaciją reagavo lanksčiai. Kai kurie nuolatinių studijų, o ypatingai ištęstinių studijų studentai išreiškė pageidavimą, kad ir ateityje mokymosi procesas būtų organizuojamas nuotoliniu sinchroniniu būdu, nes, anot jų, tai patogu laiko ir vietos atžvilgiu bei paprasta bendrauti su kolegomis ir dėstytojais, pateikti jiems klausimus ir operatyviai gauti atsakymus į juos. Tačiau dauguma jų pasiilgo įprasto studijų proceso – „gyvo” bendravimo, diskusijų, bendradarbiavimo.
Kad fakultete šiuo laikotarpiu ne tik nuotolinės studijos vyksta pakankamai sklandžiai, bet ir studentai įsitraukia į mokslinę veiklą, patvirtina praeitą savaitę įvykusi 20-oji studentų mokslinė konferencija „Technologijų ir verslo aktualijos – 2020″, kur studentai skaitė mokslinius pranešimus jiems patiems neįprastu būdu – virtualiai.
Z. Valančius: Supratome vieni kitų reikalavimus susidariusioje situacijoje, prisitaikėme prie jų. Viskas vyksta pagal planą, manau, paskaitos ir pratybos bendraujant nuotoliniu būdu tiek pat naudingos, kaip ir auditorijose. Gal kiek nukentėjo laboratoriniai darbai, nes žiūrėti filmuotą medžiagą – ne tas pats, kaip pačiam dalyvauti eksperimente. Čia labai svarbus pačių studentų pozityvus požiūris į studijas ir noras įsigilinti, kas pateikiama jų metu.
Atsiskaitymai už kurso medžiagą, atrodo, taip pat vyksta sklandžiai. Tiesa, atsiskaitymo metu atsirado didesnė galimybė nusirašyti. Tikime studentų sąmoningumu, nes jie mokosi sau, o ne dėstytojui. Asmeniškai aš atsiskaitymams parenku tokias formą (testus), kad studentui nebūtų pagundos ar laiko nusirašyti.
Manau, kad karantino metu studentai po paskaitų turi daugiau laisvo laiko ir jį išnaudoja pateiktos medžiagos įsisavinimui. Tai akivaizdžiai rodo atsiskaitymų rezultatai – jie tikrai geresni.
N. Dubauskienė: Pirmosiomis savaitėmis buvo daug bandymų, pasitikrinimo, kas veikia ir kas ne. Tuo pačiu – bandymas išlaikyti iki šiol buvusį darbo stilių, tęsti tai, kas pradėta. Dabar viskas nusistovėjo, galima drąsiau naudotis esamomis galimybėmis, aiškiau, kaip kompensuoti gyvo bendravimo trūkumą, o ko atsisakyti, nes virtualioje aplinkoje tai neveikia. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad svarbu priminti studentams, jog jie turi galimybę rašyti žinutes, klausimus paskaitų metu, žymėti juos tiesiai ant skaidrių, jei klausimas leidžia tai daryti. Taip pat studentai mažiau aktyviai atsakinėja į klausimus balsu.
Kokios nuotaikos sklando jūsų fakultete pastaruoju metu?
L. Gegeckienė: Po išgyvento periodo išsinešime nemažai naujos praktinės patirties, kurią sėkmingai galėsime taikyti tolimesniame studentų ugdymo procese. Pagrindiniais iššūkiais įvardinčiau laboratorinių darbų vedimą nuotoliniu būdu, tačiau panaudojus kūrybiškumą ir pasitelkus išmaniuosius įrenginius – viskas įmanoma.
R. Žvirelienė: Manau, jog nuotaikos pozityvios, visi pasiilgę tiesioginio bendravimo ir kolegiško šilto apsikabinimo.
Z. Valančius: Dirbame tiesioginį darbą, tęsiame studijų procesą taip, kaip leidžia aplinkybės. Su studentais visi atsiskaitymai suderinti, negirdėjau, kad kažkam iš dėstytojų ar studentų kiltų didelių ar mažesnių problemų.
Dabar svarbiausia išsiaiškinti dėl bakalaurantų bei magistrantų baigiamųjų darbų pateikimo ir gynimo. Tačiau turime pasitikėti rektorato ir dekanatų atsakingais už studijas asmenimis – jie daug dirba, kad suderintų visas detales ir niekam nekiltų klausimų.
N. Dubauskienė: Deja, bendravimo su fakulteto kolegomis liko minimaliai, todėl apie nuotaiką spręsti sunku. Tiek, kiek teko susidurti, nuotaikos pozityvios, iššūkių kyla, bet aktyviai ieškoma sprendimų.
Ko palinkėtumėte savo kolegoms dėstytojams ir visai KTU bendruomenei šiuo nelengvu visiems metu?
L. Gegeckienė: Priimkime iššūkius su šypsena. Sėkmės visiems kolegoms.
R. Žvirelienė: Gyvenime dažnai vadovaujuosi posakiu „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą”. Todėl šiame mums visiems nelengvame gyvenimo etape palinkėčiau įžvelgti ir pozityvą: iššūkiai mus jungia, stiprina ir skatina tobulėti. Ir būkime sveiki, kad pasibaigus karantinui kupini gerų emocijų ir stipresnės bendrystės grįžtume į įprastą gyvenimo ritmą.
Z. Valančius: Nepanikuoti, ramiai dirbti ir išlikti sveikiems, kad nuo rugsėjo visi grįžtume prie įprasto darbo režimo. Daugelis mūsų tikrai pasiilgo betarpiško gyvo bendravimo…
N. Dubauskienė: Mano palinkėjimas – džiaukitės kiekvienu laimėjimu. Kiekviena pavykusi (ar netgi beveik pavykusi) paskaita, sėkmingai atlikta užduotis, kiekvienas įsitraukęs ir aktyvus studentas yra jūsų atlikto didžiulio darbo rezultatas.
