Profesorius Ramutis Bansevičius
Kauno technologijos universitetas, Mechatronikos institutas
Dažnai tarptautinėse mokslinėse konferencijose demonstruojant sukurtų įrengimų pavyzdžius, iš salės pasigirsta replika „Negali būti“! Iš tikro, sunku patikėti, kad daiktai gali tiksliai judėti plokštumoje be aiškios priežasties, be variklių veikti pjezoelektriniai žaislai ar paprasti automobiliukai, jau neminint judančių netradicinių robotų. Tai įrengimai, kuriuose naudojamos „sumanios“ medžiagos.
Istorikai archeologinius laikotarpius sieja su medžiagomis, iš kurių buvo gaminami ginklai, papuošalai ir darbo įrankiai. Žinome akmens, bronzos, geležies amžius, o XXI amžius jau vadinamas „sumanių“ medžiagų amžiumi (angliškai – „Smart materials age“).
Medžiagos, gydančios save
Greitėjant technologiniam progresui vos ne kiekvieną mėnesį atrandamos naujos medžiagos, turinčios ypatingas savybes adaptuotis kintant apkrovoms, reaguoti į aplinkos pokyčius, keisti savo deformacinius ir takumo parametrus, gebančios valdyti savo charakteristikas, o taip pat save diagnozuoti ir netgi gydyti.
Pavyzdžių daug: tai medžiagos su atmintimi kaip nitinolas, pjezokristalai, elektro ir magnetoreologiniai skysčiai, terfenolas-D ir MSM – ypatingo efektyvumo magnetostrikcinės medžiagos, o taip – labai plati dirbtinių raumenų gama.
Bene įspūdingiausių rezultatų galime pasiekti naudodami pjezoefektą. Tai efektas, suteikiantis galimybę mechaninio judėjimo energiją paversti elektros energija.
„Pjezo“ pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „suspausti“. Pjezo medžiaga – tai sintetinė medžiaga savo savybėmis labai panaši į kvarcą. Kvarcas pasižymi pjezoelektrinėmis savybėmis, t. y. jį suspaudus ant briaunų atsiranda elektrinis krūvis (pjezo efektas), o paleidus įtampą į elektrodus, suformuotus ant kvarco, šiek tiek keičiasi medžiagos apimtys (atvirkštinis pjezo efektas). Šiuos efektus dar 1880 m. ištyrė broliai Kiuri.
Galėjo išgelbėti „Titaniką“
Po garsiosios „Titaniko“ katastrofos 1912 m., kai laivas susidūrė su ledkalniu, mokslininkai pradėjo ieškoti būdų, kaip išvengti panašių katastrofų. Tam reikėjo sukurti didelio intensyvumo garso šaltinį, kuris leistų spinduliuoti ir po to registruoti atsimušusias nuo kliūties garso bangas.
Tada buvo įsisavinta pjezokeraminių medžiagų gamyba, kurių efektyvumas daugelį kartų viršijo natūralaus kvarco efektyvumą. Tęsiant tokių „sumanių“ medžiagų paiešką, šiandien jau sukurtos naujos medžiagos ir kompozicinės struktūros, pasižyminčios ypatingai aukštomis pjezoelektrinėmis charakteristikomis. 
Nors ir skamba sudėtingai, studentai dažnai nustemba, kai išgirsta, kad kiekvienas jų turi bent kelis pjezoelementus: po vieną kvarco rezonatorių rasime mobiliajame telefone ir laikrodyje. Šie rezonatoriai šiuose prietaisuose sužadina skambučio garsą.
Įdomu tai, kad čia naudojamas kvarcas nėra unikali gamtinė medžiaga, turinti pjezoelektrines savybes – lygiai tokias pačias savybes turi ir kaulai, medis ar oda.
Nanovariklis – be guolių ir krumpliaračių
Kaip veikia pjezoelektriniai varikliai?
Įsivaizduokite cilindrą, kuris pagamintas iš pjezoaktyvios medžiagos – pjezokeramikos. Jo elektrodai sudalinti į specifinę konfigūraciją turinčias dalis ir prijungti prie aukšto dažnio kintamos įtampos šaltinio. Cilindre sužadinami kelių virpesių formų nesimetriniai virpesiai, kurie kontakte su atramine plokštuma transformuojami į tolydinį ar žingsninį judesį.
Pagrindinis tokios schemos privalumas – superaukšta tokios trijų laisvės laipsnių pavaros skyra, siekianti kelis nanometrus. Panaudojant šią schemą, Kauno technologijos universitete (KTU) pavyko sukurti šiuo metu patį mažiausią pasaulyje pjezoelektrinį manipuliatorių – jo matmenys tik 4 x 3 x 4mm.
O kaip įsivaizduoti nanometrą? Juk tai – tūkstantoji mikrometro dalis! Yra toks pusiau jumoristinis nanometro palyginimas – jūsų barzda per 1 sekundę išauga 1 nanometrą.
Kalbant rimtai, nanovariklio pavara negali turėti jokių klasikinių variklių, guolių, krumpliaračių, reduktorių – jie įneša didžiules paklaidas, net ir labai tiksliai gaminant. Nanovariklye esančiose pjezoelektrinėse pavarose pavyksta išvengti klasikinių paklaidų šaltinių – jos išoriškai labai paprastos, atramos jose yra aktyvios, t.y. sukuria momentą ar varomąją jėgą.
Atgaivino „Lego“ kaladėles
Savo paskaitose miniu ir pjezoelektrinius žaislus. Tai nėra pokštas – šiandien žaislų pramonė užima nemažą pasaulio rinkos sektorių. Čia ypač aktyvūs japonai su savo robotukais, „protingais” šuniukais ir kitokiais keistais žaislais.
Neseniai KTU buvo vykdytas Europos Sąjungos mokslinis projektas MINUET, kuriame vienas iš partnerių buvo danų „Lego“ kompanija. Jai pageidaujant KTU mokslininkai bandė aktyvuoti jos klasikines kaladėles ir komponentus, iš kurių vaikai renka įvairiausius statinius.
Štai į mažos figūrėlės koją buvo įmontuotas pjezocilindriukas su magnetu, kuris leido figūrėlei bėgioti po feromagnetinę plokštumą. Įgyvendinus tokį sumanymą masinėje produkcijoje, išsiplėstų vaikų žaidimų galimybės – būtų galima organizuoti armijų iš figūrėlių kovas.
Projekto metu buvo sukurtas ir paprasčiausias pasaulyje pjezoelektrinis automobiliukas. Jis susideda iš ratų ir vienos pjezoplokštelės su magnetais galuose. Automobiliukas laksto pirmyn ir atgal, o eiliniam stebėtojui labai sunku įspėti judesio priežastį. Ši priežastis – ultragarsinis virpesių dažnis, o jo virpesių amplitudės siekia tik apie 1 mikrometrą, t.y. jos tampa nematomos.
Sukurti Stradivarijaus smuiką
Labai įdomūs tiesioginio pjezoefekto panaudojimo atvejai. Daug diskusijų pasaulyje sukėlė pjezokulka – atsimušus į kūną ji generuoja 10-15 kV elektros iškrovą ir laikinai išveda iš rikiuotės priešo karį ar teroristą.
Sparčiai vystosi energijos išgavimas iš vėjo ar bangų, panaudojant pjezokeitiklius. Įrengus nedidelio krioklio dugne plokštę su daugiasluoksniais pjezokeitikliais, generuojamos energijos užtektų nedidelio namo apšvietimui – ir tai be jokių judančių dalių, dilimo.
1995m. JAV firma „Active Control eXperts“ pagamino slides, kuriose, taikant šį metodą, buvo įmontuoti pjezokeitikliai, sumažinantys slidžių virpesius leidžiantis nuo kalnų ir taip padidinantys sportininko greitį.
Pasiūliau įdomų metodą, kaip šiandien gaminti smuikus, savo kokybe prilygstančius italų meistro Antonijaus Stradivarijaus ypatingu tembru pasižymintiems smuikams. Vertinant šiuos smuikus iš virpesių teorijos pozicijų aišku, kad garsiojo meistro smuikų kokybę lėmė daugelio pagrindinių ir aukštesnių virpesių formų savi dažniai ir jų slopinimas.
Metodo idėja paprasta: paimame originalų Stradivarijaus smuiką ir naudodami skaitmeninės holografijos metodus, nustatome visų virpesių formų dažnius ir slopinimą. Po to padengiame mūsų gaminamo smuiko vidinį paviršių pjezoplėvele su sekcionuotais elektrodais ir, prijungę juos prie kompiuterio, šuntuojame jų derinius tol, kol abiejų smuikų dažniai ir slopinimai sutaps. Tai nelengvas, bet įmanomas uždavinys.
Tvirti žingsniai kosmose
Dar viena moderni pjezoelektrinių keitiklių panaudojimo sritis – nanopalydovai, kurie vis stipriau įsitvirtina kosminiuose tyrimuose.
Visi palydovai turi specialią padėties erdvėje valdymo sistemą, kuri nuolat nukreipia palydovą į reikiamą objektą: saulę, žvaigždę, ar į kokį nors konkretų objektą žemėje. Tačiau šios sistemos yra sudėtingos, kiekviena iš jų turi po tris variklius, todėl bendra jų masė yra nemaža.
KTU kilo idėja padaryti besisukančią sferą, kuri iš karto suktųsi pagal reikiamą ašį. Tokia galimybė atsiranda naudojant pjezoreakcijos įrangą. Jos bendras svoris triskart mažesnis, o taip vadinama skyra (mažiausias kampas, kurį sistema gali išmatuoti) yra labai tiksli. Tokiu būdu palydovas gali labai tiksliai fiksuoti kryptį, į kurią jam reikia „žiūrėti“, pavyzdžiui, į miesto centre žybsinčią Kalėdų eglutę.
Pastaruoju metu radijo ryšį tarp atskirų palydovų, ypač formuojant jų spiečius, kosminiuose tyrimuose bandoma pakeisti lazeriniu ryšiu. Tai iš esmės sumažintų energijos poreikį ir labai suprastintų ryšio sistemos parametrus.
Vykdant Lietuvos mokslų tarybos projektą „PiezoDeflect“, sukurta apie 10 lazerio deflektorių modifikacijų, pilnai patenkinančių visus tokio ryšio parametrų reikalavimus, kai kurie jų labai miniatiūriniai ir gali būti įmontuojami tiesiog į spausdintą plokštę. Tai suteikia galimybę panaudoti juos netgi pikopalydovuose, kurio matmenys neviršija mobilaus telefono matmenų.
KTU sukurtos kelios modifikacijos specialių pjezoelektrinių liestukų akliesiems, kurie naudojami skenuojant aplinkos vaizdą mobiliajame telefone ar planšetėje. Jie garsiniu ar Brailio kodo signalu praneša akliesiems apie kliūties kontūrą ir net jos spalvą.
Prof. dr. Ramučio Bansevičiaus paskaita „Protingi” daiktai: nuo žaislų iki Pjezoelektrinių robotų“ bus skaitoma rugsėjo 11 d. 13 val. KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete 174 aud. , Studentų g. 56, Kaunas
