KTU MIDF studentas Linas Nazarenka: „Gražiausi vaizdai fotografuojami akimis“

Svarbiausios | 2018-02-06

„Nesiveržiu į sostines. Didmiesčiuose gyvenimo tempas panašus, ir vaizdas panašus: gatvės, automobiliai, pastatai… Bet kurią šalį geriausiai pažinsi pagyvenęs kaime“, – sako palangiškis Linas Nazarenka, dirbantis Kaune, pagal specialybę – inžinierius projektuotojas, pagal pomėgius – grafinio dizaino, multimedijos meistras, keliautojas, fotografas, užkerėtas kalnų ir naktinio dangaus.

Linai, jūs palangiškis, tad nenuostabu, jog mėgstate fotografuoti gamtą… Kita vertus, tarp jūsų meninių fotografijų Palangos daug nepastebėjau (tilto tai tikrai nėra…) Ko ir kur daugiausiai esate prifotografavęs?

Visą vaikystę ir paauglystę daugiausiai laiko praleidau gimtosiose apylinkėse. Niekur nekeliavau iš Lietuvos. Dabar, vos atsiradus galimybių, naudojuosi proga ir patenkinu didelį norą pamatyti pasaulį.

Dažniausiai fotografuoju kalnus ir naktinį dangų. Jis mane nuo vaikystės žavėjo. Kalnai visuomet sukeldavo tą nežinomybės jausmą, norą pažinti ir atrasti. Juose nebūnu dažnai, bet kopdamas visuomet su savimi turiu fotoaparatą, nesvarbu, ar saulėta vasaros diena, ar pūga ir minus 20 laipsnių. Taip pat veiklai paįvairinti įamžinu ir vieną kitą renginį ar žmonių portretus. Tiesą pasakius, šiuo metu specializuojuosi renginių filmavimo srityje.

Žiūrint į jūsų nuotraukas, galvoji: ar tuos fantastiškus vaizdus nutapė pati gamta, ar jūs irgi šiek tiek prisidėjote?

Be abejo, į kiekvieną nuotrauką „įdedu“ ne tik tą momentą; geriausioms skiriu laiko retušuodamas, kol išgaunu norimą nuotaiką: paryškinu detales, spalvas. Tai dažniausiai priklauso nuo fotografuojamo objekto. Jei tai kalnai, užtenka nedidelio spalvų paryškinimo ar prigesinimo, o jei naktinis dangus, – tenka labiau pasistengti ir skirti laiko ryškinant, tarkim, Paukščių Tako galaktiką. Taip pat be retušavimo neapsieinu taisydamas fotografijos klaidas ar šalindamas nereikalingus objektus, gadinančius nuotraukos kompoziciją.

Koks vaizdas jus patį yra pribloškęs, kad pagalvojote: „nerealu“?

Paprastai mane pribloškia peizažai vakarėjant arba brėkštant, kalnų slėniai, ežerai… Pavyzdžiui, kai jau sutemus ir pavargus tenka apsistoti nakvynės, ir ryte nubudęs, prasegęs palapinę, pamatai, kad miegojai prie aukšto skardžio, nuo kurio matyti didžiulis ežeras, apsuptas kalnų. Kalbu apie realų momentą keliaujant autostopu Pietų Prancūzijoje.

Keliaujate vienas?

Su draugais. Manau, ne taip svarbu kur, svarbu su kuo. Kai laime daliniesi, ji būna stipresnė. Todėl ir stengiuosi iš kelionių parsinešti bent dalį įspūdžių nuotraukose ir pasakojimuose. Savo fotoįspūdžiais dalinuosi puslapyje Instagram.com/nazarenkalinas/

Kada fotografas tampa geru fotografu?

Manau, kad tada, kai pasirenka ir įvaldo tam tikrą fotografijos sritį, tarkim portretus; kai tampa tos srities ekspertu. Pavyzdžiui, gamtos fotografijų sėkmė labai daug priklauso ne tik nuo naudojamos įrangos, bet ir nuo gebėjimo nuspėti gamtos reiškinius, kartais ir fizinio pasirengimo. Aišku, turi gebėti ir atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Gera fotografija taip pat priklauso ir nuo fotografo kantrybės. Ji yra bene svarbiausias dalykas bet kurioje meno ar mokslo srityje.

Fotografija nėra jūsų profesija, kaip suprantu. Kokia gi tikroji?

Įgijau inžinerinio projektavimo specialybę, bet pagal ją nedirbu. Supratau, kad labiau domina grafinis dizainas, filmavimas, videomontavimas, multimedija. Šiuo metu dirbu Kauno arkivyskupijos jaunimo centre ir užsiimu plakatų maketavimu, animuota ir neanimuota renginių reklama, videofilmavimu, montavimu… Na, o mokysiuos tikriausiai visą gyvenimą, kaip ir mes visi.

Pasakykite, ar ilgitės Palangos.

Palangoje praleidau daug laiko, ten gyvena mama ir giminės, ten vaikystės draugai… Su jais stengiuosi palaikyti ryšį, aplankau, pasidalinu kelionių įspūdžiais.

Norėtumėte grįžti, dirbti ir gyventi ten?

Tolimos ateities planuoti nemėgstu, tad sunku pasakyti, kur ir kada būsiu. Juk sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Jūsų manymu, ko Palangai trūksta?

Gal gamtos? Dabar juk tiek viskas sukultūrinta, pristatyta naujų namų, kurių dauguma ne sezono metu lieka tušti. Jų daugėja, nors gyventojų Lietuvoje mažėja, – absurdiška.

Kurį laiką gyvenote Portugalijoje.

Studijuodamas KTU MIDF Pramoninio dizaino inžineriją atlikau praktiką Mesežanos kaimelyje, kur mažiau nei tūkstantis gyventojų. Anksčiau jis buvo daug gausiau apgyventas. Miestų augimas padarė tam įtaką.

Ką gi ten veikėte?

Mesežanoje susikūrė organizacija „Buinho“, siekianti pritraukti menininkus ir inžinierius kurti autentiškoje aplinkoje ir semtis įkvėpimo. Tokiu būdu siekiama pritraukti daugiau užsienio žmonių, kad susidomėtų Portugalijos istorija, taip pat padaryti mokslą ir meną lengvai prieinamą paprastiems kaimo žmonėms. Tai lyg kultūriniai mainai. Praktiką atlikau būtent toje organizacijoje ir prisidėjau prie jos „portfolio“ ir įvaizdžio kūrimo.

Keista, kad pasirinkote kaimą.

Šalį geriausia pažinti nuvykus į kaimą. Miestuose visi skuba. Bet kurioje valstybėje didmiesčiuose gyvenimo tempas panašus, ir vaizdas panašus: gatvės, automobiliai, pastatai…

Kokie yra portugalai? Papasakokite, kas ten pas juos kitaip nei pas mus.

Mesežanoje patyriau, kad portugalai visuomet padės bėdoje, net jei dorai nemoki jų kalbos. Gyvenimo tempas lėtas, yra galimybė atsipūsti nuo rūpesčių, pasivaikščioti tuščiais kaimo keliais.

Lietuvoje viskas vyksta kitaip – greičiau, ir žmonės daugiau dirba.

Bet grįžote Lietuvon…

… įsiliejau į senąjį ritmą, įsisukau į darbus, įgavau antrą kvėpavimą, nes šiaip jau esu veiklos žmogus.

Kokios kelionių patirtys jums buvo įsimintiniausios?

Keliauti pradėjau tik baigęs pirmą universiteto kursą, prieš ketverius metus. Kol kas esu buvęs tik Europoje. Mėgstu geriau susipažinti su vieta, kurioje esu, tad keliauti stengiuosi lėtai. Nesiveržiu į valstybių sostines. Mane kalnai, jūros traukia daug labiau nei miestai.

Kol kas buvau gal tik pusėje Europos, ir labiausiai įstrigo Slovėnija. Ten praleidau savaitę, bet pamačiau labai daug, nes šalį aprodė draugai, su kuriais susipažinau Ispanijoje.

Slovėnija – mažytė šalis, turinti ir pajūrį, ir miškų, lygumų ir kalnų bei požeminių urvų. O geriausia, kad visur galima nuvykti per dieną.

Taip pat, be Portugalijos, įsiminė ir Airija, kurioje studijavau pusę metų. Ten tikrai verta nuvykti, ir nebūtinai ieškant darbo, nes šalis tikrai unikali.

Kalnus pamilau po kelionės į Pirėnus 2015-aisiais. Teko būti ir kitur, bet kam čia vardyti valstybes, tai neįdomu. Labiausiai džiaugiuosi, kad keliavau sutiktų žmonių dėka.

Kokių dar turite pomėgių, kas jus džiugina?

Be kelionių, laipiojimo kalnais, mėgstu įdomius pokalbius, skaityti, vairuoti automobilį – nesvarbu, ar į darbą, ar per svečias šalis nežinomais keliais. Džiugina paprasti dalykai, kaip naktiniai pasivažinėjimai miestu ar vakarai su draugais.

Ar turite svajonę? Kurį pasaulio kraštą labiausiai norėtumėte fotografuoti?

Nežinau, kur sutikti žmonės mane nuves toliau. Tegul ir į Šiaurės Korėją. Staigmenoms sakau „taip“. Geriausios fotografijos pavyksta netikėtai.

Beje, kurią savo nuotrauką pats laikote labiausiai pavykusia?

Patys geriausi gyvenimo dalykai vis dėlto nufotografuojami akimis…

Šaltinis: ve.lt

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku