Daiva Mikučionienė yra KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Gamybos inžinerijos katedros profesorė
Visos šventės turi savybę greitai pasibaigti, o ypač tos, kurių laukiame labiausiai. Nepaisant dėl sudėtingos COVID-19 pandeminės situacijos įvestų griežtų karantino apribojimų, ir šios Kalėdos nudžiugino mus dovanomis, prie šventinio stalo sėdome gražiai pasipuošę ir linkėjome vieni kitiems linksmesnių, laisvesnių, geresnių metų nei praėjusieji.
Išpakavę gautas dovanas neretas atkreipėme dėmesį, kad štai ir vėl tenka išrūšiuoti (dar gerai, jeigu taip!) kalnus šiukšlių – dovanų popieriaus, maišelių, plastikinių ir mišrių pakuočių, sintetinių juostelių kaspinų ir t.t., o į spintas vėl nugula šventiniai rūbai, kurių kitąmet gal ir nebenorėsime apsirengti…
Skatinti dalijimosi kultūrą
Taigi, sąvartynus vėl papildysime reikšmingu kiekiu išmetamų atliekų. Deja, kol kas dar tikrai nepakankama išmetamų atliekų dalis yra perdirbama, kad tai netaptų nuolat augančia aplinkos užterštumo problema.
Nuolat degantys milžiniški šiukšlynai Indijoje, Ramiajame vandenyne plūduriuojanti dvigubai didesnį plotą nei Prancūzija užimanti ir nuolat auganti iš plastiko atliekų sudaryta sala, mikroplastiko dalelėmis gausiai užteršti buvę auksiniai Havajų paplūdimiai verčia ne tik susimąstyti, bet ir imtis neatidėliotinų priemonių šiukšlių kiekiams mažinti tiesiog dabar. Pirmiausia, sumažinti vartojimą, skatinant dalijimosi daiktais kultūrą, perdirbant ir pagal galimybes pritaikant turimus daiktus naujai paskirčiai.
Tekstilės ir mados gaminių pramonė yra vienas iš svarbiausių gamybos sektorių visame pasaulyje, ir visi tam tikru mastu dalyvaujame jos vertės grandinėje. Pasaulinė mados industrija generuoja beveik 1,5 trilijono eurų, visoje vertės grandinėje dirba 300 milijonų žmonių. Tai didžiulę ekonominę ir socialinę reikšmę turintis gamybos sektorius.
Produktų dizainas neatsiejamas nuo socialinių problemų
Atlikta pasaulinių tendencijų analizė parodė, kad dėl „greitosios mados“ („Fast Fashion“) įtakos per pirmuosius penkiolika XXI a. metų drabužių vartojimas ir gamyba kasmet didėjo apie 60 %, o drabužių vartojimo trukmė sumažėjo maždaug 36 %, kiekvieną drabužį vilkint vidutiniškai 7 – 8 kartus.
Apie 80 % dėvėtų drabužių keliauja į sąvartynus ar yra sudeginami, apie 19 % jų yra perdirbami į mažos vertės gaminius (šiltinimo medžiagas ir pan.) ir tik 1 % yra perdirbama į naujus, aukštesnės vertės tekstilės gaminius. Tačiau šios tendencijos keičiasi ir pokyčiai, skatinami „lėtosios mados“ („Slow Fashion“) ir „tvarios mados“ („Sustainable Fashion“), įgauna pagreitį.
Produktų dizainas ir vartojimo kultūra bei perdirbimo strategijos yra neatsiejami sprendžiant socialines ir aplinkosaugines problemas. Per pastarąjį dešimtmetį sukurta tvarų vystymąsi skatinanti strategija ir jos įgyvendinimo politika padidino spaudimą mados pramonės sektoriui saugoti aplinką ir parodyti socialinę atsakomybę sprendžiant aplinkosaugines problemas.
Tekstilės pramonės sektorius, diegdamas inovatyvias skaitmenines technologijas bei tvarias žaliavas, sėkmingai mažina gamybinių atliekų kiekius, pasikartojančių ir pavojingų technologinių operacijų skaičių, garsūs pasaulio dizaineriai akcentuoja gaminio kokybę ir vartojimo ilgaamžiškumą. Tačiau dar didesnė atsakomybė gula ant vartotojo pečių. Todėl proginė suknelė ar pabodęs megztinis neturėtų keliauti į atliekų konteinerį, o, naudojantis sparčiai populiarėjančiomis dalijimosi programėlėmis ar labdaros organizacijomis, turėtų surasti naują šeimininką arba galbūt net ir pakeisti paskirtį.
Ne tik žinomi rūbų dizaineriai, bet ir nagingi bei kūrybingi, siūti mokantys žmonės, vis dažniau imasi persiūti pabodusį ar išaugtą drabužį, suteikdami jam antrą gyvenimą. Organizuojamos įvairios edukacinės dirbtuvėlės, į kurias galima atnešti tvarkingus, dėvėti tinkamus drabužius, kurie bus persiuvami, atnaujinami, galbūt pavirs žaislais, namų tekstilės ar dekoro gaminiais, dovanų pakavimo maišeliais.
Turi išmanyti ir inovatyvias technologijas
Tvarumas yra dinamiška sąveikos tarp gamintojo, vartotojo ir aplinkos pusiausvyra, kuria siekiama nesukelti negrįžtamo poveikio aplinkai. Lėtosios mados koncepcija atsirado kaip sąmoningas judėjimas prieš dabartinius žalingus vartojimo įpročius ir su tuo susijusį poveikį aplinkai. Šis metodas skatina vartoti geresnės kokybės drabužius, gaunamus iš tvarių žaliavų, tuo pačiu metu siekia paveikti vartotoją investuoti į aukštos kokybės drabužius, kuriuos galima naudoti ilgesnį laiką, ir sumažinti pirkimo priklausomybę.
Sparčiai daugėja dizainerių, kurie į naujų kolekcijų kūrimo procesą įtraukia tvarumo aspektus, todėl būtinas ir žaliavų, struktūrų, inovatyvių technologijų išmanymas. Taip pat imamasi strateginių priemonių, kad žiedinės ekonomikos modeliai būtų integruoti į gamybos procesus, būtų sparčiau taikomi perdirbimo metodai, išmesta tekstilė būtų integruojama į naują gamybos grandinę.
Dėl šios priežasties būtina generuoti naudotų tekstilės gaminių surinkimo strategijas, taip pat pluoštų atskyrimo ir regeneravimo procesus. Būtina išplėsti gamintojo ir vartotojo atsakomybę, nes ne tik vyriausybės pareiga yra tvarkyti didelius atliekų kiekius, susidarančius kasmet, gamintojai ir vartotojai taip pat yra susiję su šia problema.
Kita vertus, kuriant naujus produktus be išankstinės tvarumo galimybių studijos, užprogramuojama potenciali rizika. Tai pasakytina ir apie naujų technologijų, tokių kaip nanotechnologijos ir elektroninė tekstilė, vystymą, kurios, pasiekusios masinės gamybos apimtis, taip pat gali tapti atliekų perdirbimo problema. Todėl kiekvieno – įstatymų leidėjo ir politikos formuotojo, dizainerio, gamintojo ir vartotojo – tvarus požiūris į vartojimą ir perdirbimą yra būtinas.
