Kiekviena pramonės įmonė, siekdama gerų darbo rezultatų, ieško kvalifikuotų specialistų, nuo kurių profesionalumo priklauso ir sudėtingų įrenginių priežiūra, ir jų remontas. Ypač daug jų reikia chemijos pramonės bendrovei „Achema“, gamybinį procesą vykdančiai be sustojimo. Apie tai, kokie reikalavimai keliami profesionaliems mechanikams, kokia jų darbo specifika, kalbame su didelę patirtį turinčiais šios įmonės administracijos atstovais.
Pagirtinas pavyzdys
Bendrovės „Achema“ personalo ir bendrųjų reikalų direktorius Gitenis Subačius pastebi, kad įmonė ieško žmonių, turinčių mechaniko išsilavinimą. „Gamykloje nėra „degančios“ situacijos, kurią skubiai reikėtų gesinti, bet turime žvelgti į perspektyvą. Mūsų įmonėje šiuo metu dirba vyresnio amžiaus specialistų, ypač konstruktorių skyriuje. Ateityje jie išeis, tad jau dabar privalu ieškoti naujų darbuotojų, galbūt auginti jaunos kartos mechanikus“, – samprotauja jis.
Personalo ir bendrųjų reikalų direktorius pabrėžia, kad dedamos didelės pastangos rasti naujų žmonių, ateityje galėsiančių pakeisti dar dirbančius senjorus. „Pasitaiko ir netikėtų dalykų. Štai prieš kelerius metus atėjo jaunas vyriškis, pasiprašė dirbti šaltkalviu ar operatoriumi, kitaip sakant, darbininku. Pasirodo, jis yra baigęs Kauno technologijos universiteto Mechanikos fakultetą ir yra tas, kuris mūsų įmonei labai reikalingas. Šiuo metu jis tęsia mokslus, nes suprato, kad projektuojant mechaninius dalykus jam stinga žinių statybos srityje. Iš tokio žmogaus galima daug ko tikėtis“, – pateikia pavyzdį G. Subačius
Mechaniko specifika
„Achema“ laukia darbuotojų, kurie jau baigę mechanikos mokslus aukštojoje mokykloje. Anot pašnekovo, mechanika – specifinė ir sudėtinga sritis, todėl ne itin patraukli jaunimui. „Mechanikas nesėdės su plunksna, bet turės dirbti gamyboje, gal dėl to ir studijuojančiųjų mažiau. Pastaruoju metu daugelis nori būti teisininkais, vadybininkais, žurnalistais. O mechanikas privalo dirbti ceche, išmanyti sudėtingus įrenginius. Anksčiau, dar sovietmečiu, ruošiant mechanikus aukštojoje mokykloje, daug dėmesio buvo skiriama chemijos pramonei. Dabar, labai gaila, šito nebėra – tikslinio ruošimo chemijos pramonei atsisakyta. O mūsų įmonei tai labai svarbu“, – apgailestauja pašnekovas.
Pasak G. Subačiaus, mechaniko darbas gamykloje išskirtinis tuo, kad žmogus, įsigijęs šios profesijos aukštojo mokslo diplomą, iš karto turi eiti būtent šias pareigas.
„Nėra laiptelių, kuriais jis galėtų išmėginti įvairias pareigybes. Įprasta, kad įsidarbinęs „Achemoje“ asmuo pradeda nuo žemiausios grandies ir kyla vis aukštyn. O mechanikams iš karto eiti šias pareigas nėra lengva, reikia įgyti patirties. Vėliau jis gali tapti vyriausiuoju mechaniku. Pas mus įsidarbina jaunuoliai, baigę kolegijose automechaniko specialybę. Tačiau jų žinios neatitinka mūsų įmonės keliamų reikalavimų. Vadinasi, pageidautina, kad žmogus, norintis tapti mechaniku, turi studijuoti aukštojoje mokykloje. Šiemet turime praktikantą, kuris atėjo pas mus būtent iš Kauno kolegijos, turėdamas automechaniko specialybę. Nors jis dar negali dirbti savarankiškai, bet už praktiką gaus atlyginimą, galbūt sudominsime ir jį, ir kitus, rimtai mąstančius apie gyvenimą ateityje. Pagal visas instrukcijas šis jaunuolis turi galimybę įsigyti reikiamus darbų saugos pažymėjimus. Jaunam žmogui sudarytos visos sąlygos tobulinti žinias, siekti aukštojo išsilavinimo ir įsitvirtinti mūsų kolektyve“, – dalijasi patirtimi G. Subačius.
Pagrindinės funkcijos
Bendrovės „Achema“ vyriausiasis mechanikas Egidijus Juzėnas atvirauja, kad iki šių pareigybių jam teko pereiti nemažai kitų darbo vietų. Baigęs studijas Kauno technologijos universitete, jis įsidarbino RMC inžinieriumi, paskui išmėgino diagnostikos inžinieriaus duoną, vėliau ėjo vadovaujančiojo inžinieriaus pareigas vyriausiojo mechaniko skyriuje, tapo vyriausiojo mechaniko pavaduotoju ir tik tada jam buvo patikėtos šiandieninės pareigos.
Anot E. Juzėno, mechanikas atsakingas už įvairių įrenginių eksploataciją ir remontą. Tai pagrindinės jo funkcijos, bet po šiais žodžiais slepiasi labai daug.
„Mechanikas privalo paskirstyti darbus, sprendžia kasdieniškas ir žmogiškas problemas, todėl turi itin bendrauti su žmonėmis. Kitas aspektas – ryšiai su technologais, kitomis tarnybomis, darbas su rangovais. Negana to, jis dirba ceche, dažnai skuba į administraciją. O kur dar reikalai su tiekėjais? Tenka važiuoti į užsienį, pavyzdžiui, šiemet mechanikai važiavo į Japoniją priimti įrenginių. Jie neretai lankosi Rusijoje, Ukrainoje, Europos valstybėse. Darbas, kaip ir visų inžinierių, reikalauja ypatingo kruopštumo ir atsakomybės“, – supažindina E. Juzėnas.
Svarbiausia – norai
Vyriausiojo mechaniko teigimu, darbas yra labai įdomus. „Mechanikai dirba ir su žmonėmis, ir rūpinasi įrenginių kokybe. „Achemoje“ keičiasi chemijos, remonto, metalo apdirbimo įrenginių technologijos. Atsiranda naujų medžiagų, susidaro kitų galimybių dirbti, – tęsia pasakojimą E. Juzėnas. – Tos naujovės ir dinamika verčia viskuo domėtis. Visada sakau, kad ši profesija įdomi vien dėl to, kad šiandien nežinai, kas laukia rytoj. Tarkime, kiekvieną vasarą vykstantys remontai taip pat yra tam tikras iššūkis, nes, be suplanuotų darbų, kaskart išlenda kas nors nenumatyta – reikia skubiai priimti sprendimus.“
E. Juzėnas atkreipia dėmesį, kad visi įmonėje dirbantys mechanikai yra puikūs savo darbo žinovai. Tad atėjęs jaunas specialistas savarankiškai galėtų pradėti dirbti maždaug po trejų ketverių metų. Bet svarbiausia, kad jaunuolį trauktų mechanikos mokslai, kuriuos baigęs jis įsilietų į gamyklos kolektyvą.
„Mano manymu, karjerą galima sudėlioti į tam tikrus langelius. Pavyzdžiui, KTU įgijęs teorinių žinių, absolventas pirmąjį pusmetį galėtų padirbėti mokiniu stažuotoju – susipažintų su cechu, įgytų praktikos, išsilaikytų vieną kitą egzaminą. Paskui tobulintųsi eidamas skyriaus mechaniko pareigas. Priklausomai nuo jo sugebėjimo ir noro dirbti, galbūt būtų patikėtos cecho mechaniko ar skyriaus mechaniko darbas. Žmogui, norinčiam tapti geru specialistu, neturėtų būti sudėtinga“, – samprotauja E. Juzėnas.
Darbų koordinatorius
Vyriausiojo mechaniko pavaduotojas Šarūnas Dargenis atkreipia dėmesį, kad mechanikai bendrovėje keičiasi tik tada, kai į senjoro vietą ateina kitas specialistas. „Galima sakyti, kaita labai nedidelė. Mūsų gamyklos mechanikai turi labai didelę patirtį – kiti šias pareigas eina po 25–30 metų. Bet visi juk supranta – jie išeis, reikės naujų žmonių, būtinai turinčių aukštąjį išsilavinimą. Žinoma, mechaniku tapti gali ir tas, kuris įmonėje įsidarbina baigęs profesinę mokyklą ar kolegiją. Bet ateityje vis tiek reikės įgyti teorinių žinių kvalifikuotus mechanikus-inžinierius rengiančioje aukštojoje mokykloje. Kaip sakė mano kolega, sėkmę lemia žmogaus norai ir tikslai. Vėliau jaunas specialistas galėtų tobulėti seminaruose, įvairiuose mokymuose. Darbas iš tiesų yra dinamiškas ir labai įdomus, reikalaujantis naujų žinių“, – sako Š. Dargenis.
Anot jo, įmonėje veikia specifiniai įrenginiai. Sakykime, dviejuose analogiškuose cechuose sumontuoti ir tokie pat agregatai, tačiau remontuojami skirtingomis technologijomis.
„Tad nėra taip, kad juos būtų galima prižiūrėti ir remontuoti vienodai, – tęsia vyriausiojo mechaniko pavaduotojas. – Mechaniko atsakomybė didelė, jis privalo gebėti bendrauti su darbuotojais, visais specialistais. Jeigu remonto laikotarpiu atsirado kažkokių papildomų darbų, reikia susitarti su rangovais, perkelti juos kitur. Mechanikas privalo sugebėti koordinuoti visus darbus, kurių didelėje įmonėje niekada nepristinga.“
Stipendijų variantas
Kalbėdamas apie mechanikų stygių, G. Subačius atkreipia dėmesį, kad, pasak respublikinės žiniasklaidos, visi studentai, baigusieji Šiaulių universitete mechanikos inžineriją, turi užsigarantavę vietas užsienio kompanijose. Kauno technologijos universitete studijuojantieji, dar nebaigę ketvirto kurso, taip pat žino, kur įsidarbins. Paklausus ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mechanikos fakultetas.
„Vadinasi, reikia važiuoti į aukštąsias mokyklas ir verbuoti studentus, kai jie mokosi antrame ar trečiame kurse. Tačiau vargu ar jaunuoliai rimtai mąsto apie tai, kas bus po kelerių metų? Svarstome stipendijų variantą. Gaudami įmonės stipendijas, studentai įsipareigotų po mokslų ateiti dirbti į „Achemą“. Stengdamiesi surasti kvalifikuotų mechanikų, kuriame įvairius planus“, – priduria pašnekovas.
Direktoriaus teigimu, yra buvę atvejų, kai mechanikai, baigę KTU, persikvalifikavo ir tapo technologais.
„Pavyzdžiui, šią specialybę kadaise įsigijo Valdemaras Vareika, Vidas Bersėnas, bet jie persikvalifikavo ir tapo technologais. O štai atvejo, kad technologas būtų persikvalifikavęs į mechanikus, neprisimenu, galbūt to ir nėra buvę. Kaip minėjau, mechanika – sudėtingas ir daug teorinių žinių bei praktinių įgūdžių reikalaujantis mokslas. Kaip tas automobilis – vairuoti gali, bet remontuoti nesugebi“, – palygina G. Subačius.
Visi pašnekovai pripažįsta, kad lengvų darbų nėra. O tokioje chemijos pramonės įmonėje kaip „Achema“ būtina teoriją derinti su praktika, sekti naujoves, nesustabarėti, nes atsinaujinančios technologijos, nauji ir sudėtingi įrenginiai reikalauja nuolatinio tobulinimosi.
„Raginame jaunus žmones nebijoti iššūkių, įsigyti techninį-inžinerinį išsilavinimą ir atvykti į mūsų įmonę dirbti – tikrai nenusivilsite“, – kviečia vyriausiasis mechanikas E. Juzėnas.
Šaltinis: www.jonavosnaujienos.lt
