Pereiti prie turinio

Pranas Žiliukas: šiandieninė švietimo sistema susirūpinusi išgyvenimo klausimais

Svarbiausios žiniasklaidai | 2022-03-14

Šiandien švietimo sistema keičiasi tinkama linkme, tačiau vis dar susiduriama su dideliais iššūkiais, kuriuos būtina spręsti nedelsiant, įsitikinęs Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas Pranas Žiliukas. Ilgus metus švietimo srityje dirbantis profesorius, neseniai Prezidento apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, pastebi, kad pokyčius būtina pradėti nuo bendrojo ugdymo sistemos.

Pranas Žiliukas KTU
Pranas Žiliukas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi

Apie reikalingas pertvarkas Lietuvos švietimo sistemoje, studijų ir mokslo kokybę, šioje srityje kylančias problemas ir jų sprendimo būdus su P. Žiliuku kalbamės plačiau.

– Jau ilgą laiką jūsų vykdomos veiklos susijusios su švietimo sritimi: esate profesorius, ne vienerius metus dirbote Kauno technologijos universitete (KTU), šiuo metu esate LAMA BPO prezidentas. Kaip vertinate šiandieninę mokslo ir studijų kokybę? Kaip ji kito bėgant laikui?

– Natūralu – ji stipriai pasikeitė. Akademinė visuomenė – studentai, dėstytojai, administracija – kur kas labiau susipažinę su Vakarų pasauliu, jų sistemomis. Pokyčius lemia technologijų vystymas, didaktikos virsmas, visų procesų ir sistemų skaitmenizacija.

Tačiau negalima sakyti, kad viskas pasikeitė tik į gera – pažanga padaryta, prisivytos kitos šalys, bet švietimo sistema susiduria su bėdomis. Niekas negalėjo prognozuoti, jog bus tokia prasta demografinė situacija, vyks gyventojų vidinė migracija, išaugs emigracija, kad labai sumažės abiturientų skaičius. Tai reiškia, kad nėra konkurencijos, auditorijose – ne vien tik pasirengę, smalsūs studentai. Mokyklų tinklas netolygiai apkrautas, mažėjant poreikiams jis menkai tesusitraukė.

Švietimo sistema rūpinasi išgyvenimo klausimais: daug savivaldybių turi negausų mokinių būrį, todėl dažnai vyksta kova už mokinio krepšelį, mažiau stengiamasi dėl mokymo kokybės. Tai atsiliepia ir studijų kokybei, nes aukštosiose mokyklose tikrai studijuoja ne vien stiprūs studentai. O juk aukštosios mokyklos stiprios tik tada, jei turi stiprių studentų.

– Kokias didžiausias šiuolaikines Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo sistemos problemas išskirtumėte?

– Tik kiek daugiau nei pusė abiturientų peržengia minimalų reikalavimų slenkstį. Beveik trečdalis abiturientų apsiriboja tik mokykliniais brandos egzaminais – jie nerizikuoja laikyti valstybinių brandos egzaminų. Ir tai bendrojo ugdymo sektoriuje tęsiasi metai iš metų. Tiesa, vilčių atsirado. Šiuo metu planuojami gana dideli pokyčiai – peržiūrėti mokyklų tinklą, ugdymo programas, atsiskaitymų, tarpinių ir galutinių įvertinimų, brandos egzaminų sistemą. Šie užmojai sveikintini, tačiau jei ir bus įgyvendinti pagal planą, anksčiau nei kokiais 2027-aisiais pokyčiai stipriai nebus jaučiami.

Nėra gera ir pradinių mokyklų, progimnazijų pagrindinių mokyklų ir gimnazijų sistema 4+4+4. Vidury gimnazijos mokslų, po dviejų klasių, asmuo formaliai įgyja pagrindinį išsilavinimą, bet tuo metu jis jau yra gimnazistas. Tuo tarpu beveik visos Vakarų šalys vykdo atranką į gimnazines klases: tik įgijus pagrindinį išsilavinimą galima patekti į gimnaziją. Tokiu atveju moksleivių pasirengimas yra tikrai geresnis ir aukštesnio lygio, juk jau ir bendrojo ugdymo mokykloje būtinos pastangos parodyti gebėjimą mokytis ir konkuruoti.

Deja, realiai turime dviejų greičių abiturientus: tuos, kurie rengiasi studijuoti, drįsta laikyti tris ir daugiau valstybinius egzaminus, planuoja karjerą, ir tuos, kurie apie tai daug negalvoja, tačiau mokosi tose pačiose klasėse. Labiau motyvuotiems pasiekti geresnių rezultatų besimokant kartu su tinginiukais nepavyksta, todėl reikia korepetitorių. Švietimo sistema turėtų užtikrinti, kad ir be korepetitorių bent du trečdaliai abiturientų tenkintų slenkstinius reikalavimus – tada stojant į aukštąsias mokyklas susidarytų konkursai.. Dabartinis mokymas išgyvenimo režimu yra padaręs nemažai žalos.

– Kokių priemonių reikėtų imtis norint labiau sustiprinti Lietuvos švietimo kokybę? Kokie pokyčiai būtini?

Neatsitiktinai pokalbio pradžioje užsiminiau apie bendrojo ugdymo sektorių – ten tikrai reikia pokyčių, nes stiprūs, motyvuoti, pakankamai žinių turintys abiturientai turi visiškai kitokį požiūrį į studijas, darbo rinką, karjerą. Tačiau jei mokyklose moksleivių srautas nėra tolygus – labai sunku užtikrinti tiek stipresnių, tiek silpnesnių mokinių poreikius. Mokyklos turėtų išleisti abiturientus gerai pasirengusius studijoms, o kita dalis mokinių savo kelią galėtų pradėti nuo profesinio mokymo.

Reikalingi pokyčiai ir aukštosioms mokykloms – jos turėtų būti ambicingesnės atsirinkdamos studentus, dar labiau stiprinti savo tyrimų bazę. Turime suprasti, kad universitetai svarbūs ne vien tik dėl studijų vykdymo. Geras universitetas, mano nuomone, mažiausiai du trečdalius lėšų turėtų uždirbti iš mokslinių tyrimų, tada studentų skaičiaus svyravimai mažiau jį veiktų. Aukštosios mokyklos turi kurti technologijas (įskaitant socialines), dalyvauti dideliuose projektuose, kuriuos organizuoja tyrimų paramos fondai, tarptautinės kompanijos ir kiti darbdaviai. Priekaištų nusipelno mokslinių tyrimų finansavimo Lietuvoje modelis, nors šie metai jau teikia vilčių ateičiai, nes finansavimo tvarka pradėta keisti.

Pavyzdžiui, kai kuriuose Švedijos universitetuose pajamos iš studijų sudaro tik šiek tiek daugiau nei 10 proc. visų gaunamų pajamų. Tokiu atveju aukštosios mokyklos tampa traukos centrais – savo moksliniais pasiekimais, tyrėjų kvalifikacija jos kelia susidomėjimą ne tik pramonės, aukštųjų technologijų įmonėms, bet ir būsimiems studentams.

Studijų metu  studentai turėtų kur kas daugiau užsiimti tyrimais nei stebime dabar, turėti galimybę individualizuoti studijų programą, įgyvendinti projektus ne tik teoriškai, bet ir praktiškai – tam svarbu nueiti į laboratoriją ne kaip į ekskursijos objektą, o kaip žmogui, kuris ten dirba ir kuria, atlieka matavimus, apdoroja duomenis, gauna naują informaciją, sukuria inovatyvius ir patrauklius produktus. Būtent dėl to mokslinių tyrimų sritis turi būti gerai išvystyta, finansuojama. Tai ir studentams suteikia vertę.

Šiuo metu dauguma aukštųjų mokyklų siekdamos gauti pajamų koncentruojasi į studentų pritraukimą, tačiau situacija turėtų keistis, o veiklos – krypti į mokslo pusę. Galbūt geriau mažesnis studentų skaičius, bet kad kiekvienas absolventas bet kurioje pramonės šakoje galėtų būti inovatyviu profesionalu, lyderiu.

– Kokia jūsų nuomonė apie kitąmet prasidėsiančią mokyklų tinklo pertvarką? Ar tai gali pagerinti moksleivių ugdymo kokybę, padėti jiems pasiruošti studijoms bei darbo rinkai?

Natūralu, kad gali – reikia to tikėtis. Juk negali ilgiau išlikti situacija, kai moksleivių lygis, pasirengimas studijoms skirtingose mokyklose labai skiriasi. Ir ne tik regionuose. Kai kuriais atvejais ir didžiųjų miestų bei žiedinių savivaldybių abiturientai nepasižymi gerais rezultatais. Kai kada labai mažose ir nutolusiose mokyklose pasiekiami geresni rezultatai – jas būtina pastebėti, skatinti ir plėtoti. Vargu ar reikia aiškinti, kad tik didesnė ir stipresnė mokykla pajėgi išlaikyti aukšto lygio mokytojus, užtikrinti jiems pakankamą darbo krūvį, mokėti konkurencingą atlygį. Taigi, mokyklų tinklui reikia pokyčių.

– Ne vienerius metus pabrėžiama problema, kad darbdaviams trūksta specialistų, turinčių su inžinerija, technologijomis susijusį išsilavinimą. Ar šiuo metu pastebimas būsimų studentų suaktyvėjimas renkantis su šiomis sritimis susijusias specialybes? Kas tai lemia?

– Per pastaruosius dvejus-trejus metus susidomėjimas stabilizavosi, bent jau nemažėja moksleivių trauka renkantis šių sričių studijas. Praėjusiais metais paklausa netgi buvo šiek tiek didesnė, tačiau tai tikrai dar nėra ženklas, leidžiantis nurimti. Vis dar didžioji dalis abiturientų renkasi socialinius, su medicina, sveikata susijusius mokslus. Net informacinių technologijų studijų mastas kol kas smarkiai atsilieka nuo poreikių. Jau minėjau, kad norint pokyčių, pirmiausia reikia pertvarkos bendrojo ugdymo sistemoje. Jei mokyklas baigtų didesnė dalis geriau pasirengusių, motyvuotų abiturientų, labai tikėtina, kad su inžinerija ir technologijomis susijusių specialybių paklausa išaugtų.

Kita svarbi sritis – karjeros planavimo, profesinio orientavimo sistema. Lietuvoje ji taip pat apmirusi, bet čia jau atliekami konkretūs veiksmai – visos šalies mastu kuriama vieninga profesinio orientavimo sistema, paskirtos lėšos. Jei šios sistemos startas bus sėkmingas, gal po kelerių metų bus šviesesnis vaizdas, nes šiuo metu asmeninio intereso ir viešojo intereso atotrūkis labai didelis.

– Vasario 16-ąją Prezidentas Gitanas Nausėda jums įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių už reikšmingą indėlį įgyvendinant mokslo ir studijų reformą, ilgametį rezultatyvų darbą, vadovaujant Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijai bendrajam priėmimui organizuoti. Kuo jums svarbus toks įvertinimas?

– Toks apdovanojimas – bendro ilgalaikio darbo su kolegomis tam tikras pripažinimas ir įvertinimas už  įvykdytus pokyčius aukštojo mokslo sistemoje, švietimo ir profesinio mokymo srityje. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teko prisidėti prie daugybės pokyčių įgyvendinimo, teisės aktų rengimo, aktualių tyrimų ir prognozių, daug metų dirbau Kauno technologijos universitete. Visgi manau, kad pačiam apie save spręsti nevertėtų.

– Koks pasiekimas per daugelį darbo metų jums atrodo svarbiausias?

– Daug darbų atrodo reikšmingi, todėl sunku išskirti vieną, ypač kai pavyksta įgyvendinti išsikeltus tikslus ir lieka pasitenkinimo jausmas. Daugybė gražių prisiminimų liko iš laikotarpio, kai dirbau KTU administracijoje. Asmeniškai man, kaip profesoriui, reikšmingesni kai kurie atlikti tyrimai, pavyzdžiui, dirbant KTU vykdyti projektai įvairių Ignalinos atominės elektrinės sistemų tobulinimui, saugos užtikrinimui. Visada malonu prisiminti bendrą darbą su studentais ir doktorantais.

Daugiau kaip penkiolika metų pašvenčiau bendrojo priėmimo sistemai kurti, o čia nebuvo vienodų nė vienų metų. Visgi su pasitenkinimu galiu sakyti, kad su komanda sukūrėme gerai šalies mastu veikiantį įrankį, užtikriname paprastą ir skaidrų studentų priėmimą į visas Lietuvos aukštąsias mokyklas ir mokinių priėmimą į profesinio mokymo įstaigas. Drįstu teigti, kad šiandien ši sistema niekuo ne prastesnė nei Skandinavijos ar Vakarų šalyse, kur tokios sistemos veikia gerokai ilgiau nei pas mus. Priėmimo sistema Lietuvoje nuo mėgėjiškos tapo profesionalia.