Sausio 1 diena – Lietuvos vėliavos diena

Vienas iš pagrindinių Lietuvos valstybės simbolių yra Lietuvos tautinė vėliava, Lietuvos trispalvė, kurioje naudojamos geltona, žalia ir raudona spalvos. Tai yra oficialus valstybės simbolis, įvestas tarpukario nepriklausomybės metu ir atnaujintas 1989 m., atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką. 1919 metais sausio 1 d. Lietuvos trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies bokšte kaip laisvos valstybės simbolis. Todėl šiai dienai svarbu prisiminti jos ištakas, siekiančias XVIII a. pabaigą, T. Kosciuškos laikus.

Tautinių vėliavų ištakos Europoje

„Pirmoji tautinė vėliava atsirado Prancūzijoje po 1789 m. revoliucijos. Ji pakeitė iki tol naudotą karališkąją baltą vėliavą“, – pasakoja Kauno technologijos universiteto Gamybos inžinerijos katedros docentė Eglė Kumpikaitė. Prancūzijos tautinė vėliava taip pat yra trispalvė; spalvos vėliavoje reiškia visų žmonių lygybę prieš įstatymus. XIX amžiuje jau daugelis Europos valstybių turėjo savo tautines vėliavas, kurių spalvos dažniausiai buvo parenkamos iš valstybės herbo spalvų. Anot docentės, Lietuvos tautinė vėliava kurta dviem etapais. Spalvų tautinei vėliavai ieškojo demokratiškai nusiteikę bajorai, norintys atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę, ir Lietuvos inteligentai, kūrę nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Pirmosios žinios apie Lietuvos tautinę vėliavą

1. Kumpikaitės žiniomis, XV a. pradžioje vėliava buvo naudojama Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentacijai, o nuo XVI a. II pusės iki XVIII a. pabaigos ji reprezentavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tai buvo raitelis ant žirgo raudoname fone. Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia T. Kosciuškos sukilimo laikus. 1794 m. Vilniaus gvardiečiai pasipuošė prie galvos apdangalų segama mėlyna ir žalia kokarda. Mėlyna spalva simbolizavo pastovumą, žalia – viltį. Per 1830­–1831 m. sukilimą buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona vėliava. Balta ir raudona spalvos buvo priskirtos Lenkijai, o mėlyna – Lietuvai.

Diskusijos dėl tautinės vėliavos tarpukario Lietuvoje

“1905 m. J. Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti raudoną vėliavą su baltu žirgu ir raiteliu, tačiau šis projektas buvo atmestas dėl neigiamo požiūrio į raudoną spalvą kaip vieną iš revoliucinio judėjimo simbolių”, – toliau pasakojo doc. E. Kumpikaitė.

1917 m., ruošiantis Lietuvių konferencijai, dailininkas A. Žmuidzinavičius parengė dvispalvės – žalios ir raudonos – Lietuvos tautinės vėliavos projektą pagal pagrindines Lietuvos tautinių audinių ir juostų spalvas. Tačiau pasiūlytas vėliavos spalvinis sprendimas atrodė niūrus. Todėl toje pačioje konferencijoje T. Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įterpti siaurą geltonos spalvos juostą, simbolizuojančią aušrą.

Konferencijos metu sudaryta komisija nusprendė, kad Lietuvos tautinę vėliavą sudaro trys vienodo pločio spalvų juostos: geltona viršuje, žalia viduryje ir raudona apačioje. 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies bokšte. Todėl 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas sausio 1 d. paskelbė Lietuvos vėliavos diena.

Lietuvos tautinės vėliavos spalvos ir jų aiškinimas lietuvių tautinėje tekstilėje

Lietuvos tautinės vėliavos spalvos aiškinamos taip: geltona reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona – žemę, drąsą ir už Tėvynę pralietą kraują.

1. Kumpikaitės atliktų tyrimų duomenimis, panašiai tautinės vėliavos spalvos aiškinamos ir lietuvių tautiniuose audiniuose bei juostose. Geltona spalva simbolizuoja kilnumą, darnumą, brandą, protingumą. Žalia spalva simbolizuoja augmeniją, sveikatą, jaunystę, gyvastį, atsinaujinimą, viltį ir džiaugsmą, grožį ir laimę, laisvę, o raudona spalva – ugnį, saulę, energiją, jėgą, narsą, pergalę, kraują, jaunatviškumą bei vyriškumą, gėrį, džiaugsmą, meilę, turtą ir laimę.

Lietuvių tautinių juostų spalvos

Pasak docentės, Aukštaitijos juostose dominuoja žalia, raudona, violetinė, rečiau juoda, geltona ir balta spalvos. Geltona ir balta spalvos dažniausiai naudotos juostų raštui paryškinti. Aukštaitijoje aptinkama ir rinktinių juostų su geltonu dugnu, kas nebūdinga kitų Lietuvos regionų juostoms. Dzūkijos juostų dugnas dažniausiai būdavo baltos spalvos, o austi raštai – iš spalvotų žalių, raudonų, violetinių vilnonių siūlų. Žemaitiškose juostose naudotos raudona, žalia, o violetinė ir mėlyna spalvos pasitaiko ne taip dažnai. Žemaičių juostos labai gražios, bet prie tautinio kostiumo dėvėtos rečiau dėl spalvingų prijuosčių. Klaipėdos krašte seniausioms juostoms būdingas baltas dugnas, kuriame išrenkami raudoni raštai. XIX a. pabaigoje juostų dugnas galėjo būti ne tik baltas, bet ir raudonas, juodas, žalias, o raštai – iš raudonos, žalios, violetinės spalvos vilnonių siūlų. Suvalkiečių juostos buvo audžiamos iš baltų lininių arba medvilninių siūlų. Mėgstamiausios rašto spalvos – burokinė, violetinė, mėlyna.

Lietuvių tautinių sijonų spalvų deriniai

Remiantis E. Kumpikaitės atliktais etnografinės tekstilės tyrimais, mėgiamiausi dzūkių sijonų spalviniai deriniai: raudona ir juoda, raudona ir žalia, balta su mėlyna ar raudona. Panašius derinius mėgo ir aukštaičiai bei suvalkiečiai, tik Aukštaitijoje vyravo šviesesni ir šiltesni atspalviai. Suvalkijai ir Žemaitijai būdingas tamsokas sijonų koloritas, sodrūs žali ir raudoni atspalviai. Klaipėdos krašte iki XIX a. vidurio vietoje sijonų dėvėtos marginės. Tai 420-462 cm. ilgio ir 120-140 cm. pločio apdangalai, vyniojami aplink liemenį ir vieną petį. Marginės austos iš juodų ar raudonų siūlų, dryžuotos šviesiai ir tamsiai raudonais plaštakos pločio ruožais, kuriuos į kvadratus dalija balti ar juodi ruožai.

Taigi raudona ir žalia – vienos iš labiausiai paplitusių spalvų beveik visų Lietuvos regionų tautinėse juostose ir sijonuose. Todėl jos pelnytai panaudotos Lietuvos trispalvei kaip labiausiai paplitusios tautiniuose audiniuose. Geltona spalva paplitusi mažiau ir dažniausia buvo naudojama tik raštui paryškinti. Dažniau ji pradėta naudoti po Lietuvos tautinės trispalvės patvirtinimo. Tad sąsajos tarp Lietuvos tautinės vėliavos ir tautinės tekstilės spalvų –neabejotinos.